Po trankių dešimtmečių Rukuižiai mėgaujasi ramybe

Kai­mo įžy­my­bės

Lie­tu­vos švent­vie­čių ty­ri­nė­to­jas Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius mi­ni net du Ru­kui­žių šal­ti­nius, trykš­tan­čius prie Švė­te­lės. Liu­dy­to­jų pa­sa­ko­ji­mais, daug kas iš se­nų­jų gy­ven­to­jų į tas šal­ti­nio akis ei­da­vę van­dens pa­si­sem­ti. Įsi­vaiz­duo­da­vo, kad toks van­duo svei­kes­nis nei šu­li­nio.

Ru­kui­žiai dar tu­ri sa­vo kal­ne­lius. Vie­nas iš jų – Ra­ga­nų ar­ba Mei­lės. Tik ten, nie­kur ki­tur, pa­sak vie­ti­nių, ži­bu­tės anks­čiau neaug­da­vę ir ne­žy­dė­da­vę, tik ten...

Esa­ma ir Rau­don­kal­nio – ka­dai­se gan sta­taus kal­no, nuo ku­rio bū­da­vo to­li ma­ty­ti. Ta­čiau so­viet­me­čiu nuo jo pra­dė­jo kas­ti smė­lį, tad kal­nas su­ma­žė­jęs.

O 1935 me­tais, Švė­te­lės pa­kran­tė­je, ap­tik­ti ka­rių ka­pai. Iš­kas­ti kau­lai su­dė­ti į me­di­nę dė­žę ir pa­lai­do­ti. Po dve­jų me­tų to­je vie­to­je žmo­nės pa­sta­tė kry­žių, ant ku­rio už­ra­šė: "Pa­ger­bi­mui tų, ku­rie čia pa­lai­do­ti iš nie­kam neat­me­na­mų lai­kų".

Ru­kui­žiai aso­ci­juo­ja­si su le­gen­di­ne pir­te­le

Ru­kui­žių kai­mas. Kas at­va­žiuo­ja, vi­si kai­mo žmo­nėms sa­vi­ver­tę pa­ke­lia – sa­ko, ko­kios gra­ži čia apy­lin­kės – ne taip, kaip vi­sa­me lyg sta­las ly­gia­me ra­jo­ne, čia vi­sur kal­vos, kal­ne­liai, nuo ku­rių at­si­ve­ria vis ki­to­kie vaiz­dai, kai­mo šo­nu – Švė­te­lės vin­gis, čia pat miš­kas su paukš­čių mu­zi­ka, sa­vais kva­pais ir spal­vo­mis. Praė­jo tie lai­kai, kai žvyr­ke­liu nuo Dauk­šių kul­tūr­na­mio link miš­ko, kur sto­vė­jo pa­slap­tin­go­ji „Vai­di­lu­tė“, skrie­da­vo ir „Ži­gu­liu­kai“ su juo­do­mis „Vol­go­mis“, ir bor­ti­niai sunk­ve­ži­miai, pil­ni žmo­nių – vi­si čia sku­bė­jo ne ati­k as­me­ni­nių, bet ir dar­bo ko­lek­ty­vų šven­čių švęs­ti. Te­rei­kė­jo iš ansk­to už­sa­ky­ti, kad iš­kū­ren­tų pir­te­lę, pa­keis­tų pa­ta­ly­nę. Ru­kui­žiai su „Vai­di­lu­te“ ato­kiau nuo žmo­nių akių il­gus de­šimt­me­čius bu­vo sa­vo­tiš­kas ro­jus. Gra­žia­me, tvar­kin­ga­me miš­ke ke­lis de­šimt­me­čius bū­da­vo ren­gia­mi jau­ni­mo, dar­bo ko­lek­ty­vų są­skry­džiai.

Ire­na Gri­gu­tie­nė bu­vo dar ma­ža, Ru­kui­žių mo­kyk­los pra­di­nu­kė, kai aš­tun­to de­šimt­me­čio pra­džio­je kai­me nu­vil­ni­jo ži­nia – de­ga pir­tis.

– Tai bu­vo pir­mo­ji tuo­me­ti­nės Tarp­ko­lū­ki­nės sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jos pa­sta­ty­ta. Aš jos neat­si­me­nu, bet iš žmo­nių pa­sa­ko­ji­mų, tai bu­vu­si be ga­lo gra­ži. Po to at­sta­tė nau­ją, „Vai­di­lu­te“ pa­va­di­no, tik šio­ji jau bu­vu­si pa­pras­tes­nė, – pa­sa­ko­ja Ru­kui­žių kai­mo gy­ven­to­ja I. Gri­gu­tie­nė.

Da­bar ir tos „Vai­di­lu­tės“ ne­be­li­kę. Nau­jie­ji sa­vi­nin­kai ją įsi­gi­jo, kai jo­je jau miš­ko žvė­re­liai bu­vo ap­si­gy­ve­nę. Pas­kai­čia­vo, kad ka­pi­ta­liš­kai jos re­mon­tuo­ti ne­beap­si­mo­ka – nu­grio­vė ir nau­ją pa­sta­tą – šei­mos na­mus – pa­sta­tė. Tik da­bar čia jau pri­va­ti val­da, tad Ru­kui­žių miš­ke žmo­nių kle­ge­sys nu­ti­lęs ir kai­mo vieš­ke­liu su ma­ši­no­mis į miš­ką nie­kas ne­bes­ku­ba.

Ar sma­gu čia Ru­kui­žių nau­ja­ku­riams? Iš­girs­ta­me at­sa­ky­mą, ko­kio ne­si­ti­kė­jo­me: "Ki­tos to­kios vie­tos Že­mė­je tur­būt ir nė­ra..."

Ire­na, bai­gu­si mais­to pa­ruo­ši­mo tech­no­lo­gi­jos stu­di­jas, ma­mos pa­ska­tin­ta ko­kį de­šimt­me­tį čia dir­bo. Ge­rai at­si­me­na pir­mą dar­bo die­ną: tik spė­jo atei­ti, in­vesn­to­rių skai­čiuo­ja, o jau te­le­fo­nas skam­ba, pra­šo pir­tį iš­kū­ren­ti, at­va­žiuo­ja virš 100 medikų… Ire­na žvilgt į pir­tį – mal­kų nė­ra, tai te­ki­na sau­suo­lių į miš­ką rink­ti. Jau­na mer­gi­na čia ket­ve­rius me­tus vie­na­me iš pir­ties kam­ba­rių ir gy­ve­no. Nes daž­niau­siai ba­liai pa­si­baig­da­vo pa­ry­čiais, rei­kė­da­vo švie­sas už­ge­sin­ti, pa­tal­pas su­si­tvar­ky­ti, pa­ta­ly­nę pakeisti… Ru­kui­žių „Vai­di­lu­tė“ Ire­nos at­si­mi­ni­me, yra re­gė­ju­si ne­ma­žai žy­mių žmo­nių – dai­ni­nin­kę Ni­jo­lę Ščiu­kai­tę, žur­na­lis­tą Vy­tau­tą Kviet­kaus­ką, tuo­me­ti­nį TV lai­dos „Ke­liai. Ma­ši­nos. Žmo­nės.“ ve­dė­ją... Iki šiol Ire­nos aky­se sto­vi vaiz­de­lis: bal­ko­ne sė­di su­si­mąs­tęs kom­po­zi­to­rius Al­gi­man­tas Rau­do­ni­kis, klau­so­si ge­gu­tės. Pa­kė­lu­siai į jį gal­vą mer­gi­nai jis pa­siaiš­ki­nęs: „Ku­riu nau­ją me­lo­di­ją...“

Ru­kui­žių „Vai­di­lu­tė­je“ ir Ire­na su Vy­tau­tu sa­vo ves­tu­ves at­šo­ko, kas pen­ke­rius me­tus čia reng­ti Šal­kaus­kų gi­mi­nės, ku­riai pri­klau­so ir Ire­na, su­si­ti­ki­mai. Ne­bū­da­vo pra­ktiš­kai die­nos, kad kam tos pir­te­lės pa­slau­gų ne­pri­si­reik­tų.

Ru­kui­žių le­gen­dos

Ire­na Gri­gu­tie­nė at­si­me­na sa­vo ma­mą Da­nu­tę Šal­kaus­kie­nę pa­sa­ko­jant: iš­si­ren­gu­sios su se­se­ri­mi Ona va­žiuo­ti į Ry­gą, at­si­kė­lu­sios anks­ti, dar su tam­sa, iš­si­ren­gė, ta­čiau nie­kaip iš kai­mo so­do, ne­ži­nia kie­no jis bu­vęs, ne­ga­li išei­ti į ke­lią. Ry­tą praau­šus atė­jo žiū­rė­ti, kas čia bu­vę – žiū­ri, kad po so­dą vaikš­čio­ta ra­tu ir nie­kaip nei­šei­ta. Kas ten ga­lė­ję bū­ti?

Ar­ba ties Jo­kū­bai­čio gy­ve­ni­mu, tar­pu­sa­vy žmo­nės kal­bė­da­vę, pa­si­ro­dy­da­vo žva­ku­čių, pa­si­girs­da­vo keis­tas gar­sas – lyg ka­rie­ta kas va­žiuo­tų…

– Ma­ma pa­sa­ko­da­vo ir su­si­mąs­ty­da­vo: ko­dėl da­bar taip ne­bė­ra? Mo­kė­jo Ru­kui­žių kai­mo žmo­nės vie­ni ki­tus gas­din­ti. Per mū­sų se­ną­jį kie­mą ei­da­vo ke­lias į Pet­rai­čius. Per upe­lį per­si­kel­ti į ki­tą pu­sę bū­da­vo liep­te­lis. Vie­ną die­ną tas liep­te­lis bu­vo nu­mes­tas – žmo­gaus ar sro­vės. O kai­me iš tro­bos į tro­bą ėjo ži­nia, kad meš­ka čia gy­ve­na ir liep­te­lį nu­me­tė…

Ar­ba Gri­nių na­muo­se bū­da­vo ren­gia­mi lė­lių teat­ro vai­di­ni­mai. Pir­mą kar­tą į to­kį vai­di­ni­mą ėję kai­mo žmo­nės, iš lau­ko pu­sės pro ma­žiu­kus tro­bos lan­ge­lius pa­ma­tę tas lė­les, nu­si­gan­dę rė­kė, jog vai­duok­liai atė­jo.