TŪBINIAI (I)

Ali­nos JO­NAI­TIE­NĖS iliust­ra­ci­jos
2019-ie­ji pa­skelb­ti Vie­to­var­džių me­tais. Šia pro­ga spaus­di­na­me Jo­niš­kio ra­jo­no li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ pre­zi­den­tės, res­pub­li­ki­nio ra­šy­to­jos Laz­dy­nų Pe­lė­dos li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos kon­kur­so ant­ros vie­tos lai­mė­to­jos no­ve­lę, skir­tą Tū­bi­nių kai­mui.

Gert­rū­dos akys ne­ju­čia įsmi­go į bal­tą de­be­sė­lį, leng­vu val­so žings­ne­liu skrie­jan­tį į kam­ba­rį. Su­rauk­ti an­ta­kiai, su­stin­gę aukš­čiau­sios nuo­sta­bos taš­ke, vėl pa­leng­va nu­ri­mo ir su­grį­žo į sa­vo vie­tą. Ne, dar ne­si­vai­de­na, vis­kas ge­rai, pa­ti sa­ve nu­ra­mi­no. Juk pa­va­sa­rio pa­bai­ga. Taip, čia tik­to­po­lių pū­kai. Jie da­bar už­tvin­dė gat­ves ir skers­gat­vius, nors pa­čių to­po­lių ša­lia nė ne­ma­ty­ti. Gal rei­kė­tų už­da­ry­ti bal­ko­ną? Bet kam? Koks skir­tu­mas, dau­giau ar ma­žiau dul­kių ir pur­vo. Vis vien ran­kos ne­ky­la tvar­ky­ti bu­to.

Ne­ju­čia pa­stvė­rė ma­žą pū­kų ka­muo­liu­ką, nu­si­lei­du­sį ant sta­lo, ir kai vėl at­gniau­žė pirš­tus,del­ne ne­be­bu­vo nie­ko, tik ma­žas ma­žas pil­kas gniu­žu­lė­lis. Net pū­kų švel­nu­mo ne­spė­jo pa­jus­ti. „Taip kaip ir žmo­gaus gy­ve­ni­mas. Čia dir­bi, su­kie­si, bė­gi be pa­lio­vos, sku­bi­nie­si, su­lin­kęs po ne­pa­ke­lia­ma dar­bų ir rū­pes­čių naš­ta, o štai vie­ną die­ną vis­kas nu­trūks­ta ir pa­ts ne­be­ži­nai, dėl ko taip sten­gei­si. Ir ar ver­ta bu­vo steng­tis? Iš­tir­po, iš­ny­ko kaip tas pū­kų de­be­sė­lis“, – mąs­tė, pirš­tu ban­dy­da­ma nuo del­no nu­krapš­ty­ti men­ku­tį gu­mu­liu­ką.

Nie­kai, pa­ti sa­ve su­ba­rė ir vėl pa­lin­ko prie dar­bo. Kry­že­liu siu­vi­nė­jo vie­ni­šą ber­žą prie pla­taus ke­lio. Ir pil­ką dan­gų. Rei­kė­tų ryš­kes­nių spal­vų, gal ir bal­tų de­be­sų, pir­kė­jams la­biau pa­tik­tų. Tik va, šir­dis ne­lei­džia, ir ga­na. Ne­tik­ra, ir tiek. Jos at­min­tis iš­sau­go­jo kaip tik to­kį liūd­ną ir vie­ni­šą ber­žą, se­nio­kiš­kai tvir­tai įsi­spy­ru­sį į gim­ti­nės že­mę ir vil­tin­gai jai mo­jan­tį ša­ko­mis, di­din­gai ny­ran­čio­mis į dan­gaus mė­ly­nę. Kiek su­kum­pu­sį, pra­ra­du­sį jau­nat­viš­ką bal­tos žie­vės švy­tė­ji­mą, bet iš­ti­ki­mai ir kant­riai jos be­lau­kian­tį prie ke­lio. Pri­si­mi­nė, kaip ne­sus­kai­čiuo­ja­mą dau­gy­bę kar­tų grei­tu žings­niu ji skrie­te pra­skrie­jo ge­rai pra­min­tu ta­ke­liu į gim­tą­ją so­dy­bą. Tar­si vė­jo gū­sio ne­ša­ma kaip ko­kia Me­rė Po­pins. Nė pa­ti ne­pa­jus­da­vo, iš kur tiek jė­gų at­si­ras­da­vo. Na­mai trauk­te trau­kė. Bet ir vėl su­si­grie­bė, kad jau ir to ber­žo ne­bė­ra. Nu­džiū­vo prieš ke­le­rius me­tus. Taip ir ne­su­lau­kė. Ach, tik gi­liai at­si­kvė­pė. Ir ko­dėl tą lem­tin­gą die­ną ne­pa­su­ko į tė­vų so­dy­bą, ko­dėl ne­pak­lu­so šir­dies bal­sui? Ko­dėl nu­sku­bė­jo į sa­vo nau­juo­sius na­mus? Gal vis­kas bū­tų ki­taip sau­sik­los­tę? Gal.

Bet leng­vi pū­kų de­be­sė­liai skrie­jo ir skrie­jo vie­nas po ki­to pro pla­čiai pra­ver­tas bal­ko­no du­ris, ir Gert­rū­dai ne­ju­čia ėmė ro­dy­tis, jog tai leng­vos snie­guo­lės, ty­liai ir leng­vai krin­tan­čios ant pil­kų ari­mų, dar ne­su­kaus­ty­tų šal­čio. Jos be gar­so lei­do­si že­myn, švel­niai pri­glus­da­mos vie­na prie ki­tos ir be­mat su­bliūkš­da­vo ant vis dar šil­tos že­mės krū­ti­nės. Prieš akis ir vėl iš­ki­lo vaiz­das, kaip dar bū­da­ma ko­kių dvy­li­kos me­tų kar­tu su tė­vais va­žia­vo ark­liu kin­ky­tu ve­ži­mu ir ste­bė­jo ši­taip krin­tan­čias snai­ges ant iš­tuš­tė­ju­sių lau­kų ir... Taip, tai bu­vo jos gim­ti­nė. Tū­bi­niai. Tie­sa, pa­ts kai­mas bu­vo kiek to­lė­liau. Jų šei­ma gy­ve­no vien­kie­my­je, iš abie­jų pu­sių su­pa­ma­me dvie­jų ne­di­de­lių ūks­min­gų miš­ke­lių, žie­mą ir va­sa­rą ku­pi­nų gy­vy­bės. Tik da­bar toj vie­toj bu­vo ply­nas lau­kas. Di­džiu­lis nu­nio­ko­tos že­mės plo­tas. Bent jau to­kia krau­pi juo­du­ma stai­ga at­si­vė­rė mer­gai­tės sie­lo­je. Sun­kių vikš­ri­nių trak­to­rių iš­mai­gy­ta že­mė: tar­si pikt­žaiz­dės vė­rė­si gi­lios duo­bės, pro tirš­tą ve­lė­ną ty­liai sun­kė­si tam­sūs že­mės sy­vai ir kau­pė­si įdu­bo­se. Vie­nur ki­tur tar­si su­mai­to­ti žmo­nių kū­nai niūk­so­jo trak­to­rių su­stum­dy­ti me­džių ka­mie­nai, ša­kos ir vis­kas, kas, ma­tyt, pa­si­ro­dė sun­kiai su­tvar­ko­ma ar pa­nau­do­ja­ma kaip ku­ras žmo­nių būs­tams. O ta­me juo­du­me bal­tai ne­lyg žmo­nių kau­lai švie­tė su­traiš­ky­tos me­džių šak­nys. Juo­dos ir gi­lios vė­žės, iš­rėž­tos dar ne­se­niai veš­liai ža­lia­vu­sio­je pa­miš­kės pie­vo­je, vie­na­reikš­miš­kai įspė­jo: nė ne­ban­dyk ga­ly­nė­tis su šiuo­lai­ki­ne tech­ni­ka. Jos taip skau­džiai įsi­rė­žė į ta­da dar dvy­li­ka­me­tės mer­gai­tės at­min­tį, kad da­bar jų nė su to­bu­liau­siu trin­tu­ku ne­beišt­rin­si. Ir jo­kiais eg­zo­tiš­kais vaiz­dais ne­pri­deng­si. Iš­ny­ra, ir tiek. Ne­bent su pa­čia gal­va nuim­tum.

Pri­si­me­na tik, kaip ta­da liūd­nai nu­lei­do gal­vą, slėp­da­ma stai­ga akis už­plū­du­sias aša­ras. Nu­ti­lo ir tė­vai, iki tol ra­miai šne­ku­čia­vę­si ve­ži­me. Kaip tik tuo me­tu jie va­žia­vo pro bu­vu­sią so­dyb­vie­tę, ka­dai­se jau­kiai pri­glu­du­sią prie miš­ke­lio, pa­va­sa­rį vi­sus pa­si­tin­kan­čio mė­ly­nais ži­bu­čių žie­dais, va­sa­rą džiu­gi­nan­čio sul­tin­go­mis ir ne­pap­ras­tai sal­džio­mis avie­tė­mis, tirp­te tirps­tan­čio­mis ant lie­žu­vio, o ru­de­nį ste­bi­nan­čio gau­siu rie­šu­tų der­liu­mi. Žie­mą, na, žie­mą gal tik ra­my­be al­suo­jan­čio ir na­mus sau­gan­čio nuo šal­to šiau­rės vė­jo ir pū­gų.

Dar ir da­bar min­ty­se ji te­be­vaikš­to po pu­rie­nų žie­dais pa­si­puo­šu­sį rais­tą, te­be­sis­te­bi ra­gu­čius prieš sau­lę iš­lei­džian­čiais di­džiu­liais šliu­žais, te­be­si­gė­ri gry­bų ra­te­liais, va­liū­kiš­kai iš­ke­lian­čiais sa­vo skry­bė­lė­tas gal­ve­les pa­čio­se ne­ti­kė­čiau­sio­se vie­to­se, kar­tais net ant vi­sų pra­min­to ta­ko. Ir oran­ži­niais ka­ro­liais akį ve­rian­čiais šer­mukš­niais, skau­džiai pri­me­nan­čiais, kad va­sa­ros šven­tė jau bai­gia­si, kad greit pra­si­dės tam­sios ir niū­rios, rū­pes­čiu per­smelk­tos ru­dens die­nos.

Vai­kys­tė – sva­jo­nių ir vil­čių me­tas. Tie­sa, Gert­rū­da šių žo­džių pra­smę su­vo­kė ge­ro­kai vė­liau, jau įko­pu­si į šeš­tą de­šim­tį, nuė­ju­si ge­ro­kai to­liau nei pu­sę sa­vo gy­vei­mo ke­lio. Ir tik ta­da, kai pa­si­ju­to to­kia vie­ni­ša, be ga­lo vie­ni­ša. Kai su nie­kuo ne­be­rei­kė­jo da­lin­tis nei vie­ta prie pie­tų sta­lo, nei te­le­vi­zo­riu­mi, nei lo­va. Ji vis­ką tu­rė­jo, vis­kas jai li­ko. Tik nie­ko ne­be­rei­kė­jo. Kas­kart skau­džiai nu­gel­da­vo šir­dį su­vo­kus, kad dau­ge­lio žmo­nių, ją taip my­lė­ju­sių ir kant­riai be­si­rū­pi­nu­sių, jau ne­bė­ra ša­lia. Jie jau se­niai pa­si­li­ko kaž­kur vieš­ke­lio ūka­no­se, ne­be­ma­to­mi ir ne­bep­ri­šau­kia­mi nei džiaugs­mo, nei liū­de­sio aki­mir­ką. Iš­li­ko tik gi­liai šir­dy­je ir iš­ky­la prieš akis to­kie gy­vi ir iki skaus­mo pa­žįs­ta­mi, pri­si­mi­ni­mams su­ža­di­nus jaus­mus. Bet nuo to nė kiek ne ge­riau, nes mau­du­lys da­ro­si ne­be­pa­ken­čia­mas. Su to­kiu skaus­mu šir­dy­je neį­ma­no­ma gy­ven­ti, kaip ir su to­kia tuš­tu­ma. Ir ne­svar­bu, kiek tau me­tų be­bū­tų, kar­tais taip rei­kia pri­si­glaus­ti prie tau bran­gaus žmo­gaus krū­ti­nės, pa­jus­ti ar­tu­mą, iš­si­kal­bė­ti. Ir pa­vaikš­čio­ti taip ge­rai pa­žįs­ta­mais vai­kys­tės ta­kais, to­kiais jau­kiais ir vi­lio­jan­čiais. Ir vėl tik at­min­ty­je, nes ir tų ta­ke­lių jau se­niai ne­bė­ra, juo­se ne­be­že­lia švel­ni žo­lė, o jų pa­kraš­čiuo­se ne­žy­di pa­pras­tos bal­tos lau­ko ra­mu­nės.

Įgu­du­si Gert­rū­dos ran­ka klus­niai daigs­to ada­ta ten, kur ro­do vaiz­duo­tė­je iš­ki­lęs pa­veiks­las. Štai ko­dėl ir ki­tų spal­vų siū­lų ver­ti ne­ga­li­ma. Sug­riaus, suar­dys vai­kys­tės pa­sau­lį, vie­nin­te­lį ir to­kį bran­gų, ne­to­bu­lą, bet sa­vą. Su at­min­ty­je iš­sau­go­tais bran­giau­siais žmo­nė­mis.

Se­ne­lė ir se­ne­lis. Ir di­džiu­lis rau­do­nų do­bi­lų lau­kas. La­bai di­de­lis ir akim sun­kiai ap­rė­pia­mas pen­ke­rių me­tų vai­kui. Vi­sas kvė­puo­jan­tis gy­vy­be ir mar­guo­jan­tis di­de­liais do­bi­lų, ra­mu­nių ir ne­ži­no­mų lau­ki­nių pie­vų žo­lių žie­dais. Net gau­džian­tis nuo ne­pa­liau­ja­mo žio­gų smui­kų grie­ži­mo, vabz­džių dūz­ge­sio ir dru­ge­lių spar­nų šna­re­sio. Ach, ko­kia ge­ra vie­ta vai­kui, pa­bė­gu­siam iš na­mų, pa­si­slėp­ti, nes na­muo­se tė­tis jau iš­si­ga­lan­do žirk­les ir ruo­šia­si kirp­ti plau­kus. Ir taip iš­sva­jo­tų ka­sų gal­būt jau nie­ka­da ir ne­bus. O ji juk mer­gai­tė! Ma­ža ir liūd­na mer­gai­tė. Tai kaip­gi ši­taip? Ji tik no­ri bū­ti gra­ži. Ar­gi mer­gai­tė be ka­sų ga­li bū­ti gra­ži? Bet kai se­ne­lė jos ma­žą ran­ku­tę pai­ma į sa­vo švel­nų ir pla­tų del­ną, Gert­rū­da nė ne­ma­no prie­šin­tis. Ji vi­sai už­mirš­ta sa­vo nuo­skau­das ir sva­jo­nes apie il­gas il­gas ka­sas ir klus­niai žen­gia kar­tu su se­ne­liais so­dy­bos link. Ne, ji nie­ka­da neišd­rįs­tų jiems pa­si­prie­šin­ti. Ir ne to­dėl, kad se­ne­lė ge­ro­kai aukš­tes­nė už jos ma­mą ir kad jos ran­kos žy­miai švel­nes­nės už ma­mos šiurkš­čius del­nus. Ne, iš se­ne­lės sklin­da toks ge­ru­mas, ko­kio jo­kiais žo­džiais ne­nu­sa­ky­si, bet ma­žo­ji mer­gai­tė la­bai aiš­kiai tai jau­čia vi­sa sa­vo esy­be. To ge­ru­mo su nie­kuo ne­su­pai­nio­si ir nie­ka­da dėl jo ne­pa­si­rik­si. Jis už­lie­ja vis­ką ap­link, to­dėl Gert­rū­da jau­čia­si sau­gi ir už­tik­rin­ta. Ne­be­bai­sios ir tos žirk­lės tė­vo ran­ko­se, ir tas plau­kų skau­dus pe­šio­ji­mas neį­gu­du­siam kir­pė­jui ker­pant. Ir ji klus­niai sė­da­si ant kė­dės ir lei­džia­si ap­ker­pa­ma. Bus dar tų ka­sų.

(Tę­si­nys – ki­ta­me laik­raš­čio nu­me­ry­je)

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.