Žagarės metraštininkei nereikia nei Karpatų, nei Alpių

„Sidabrės“ nuotr.
Specialiai dukros Grytės šeimos 2020 metams išleistas kalendorius, kurio kiekvieną puslapį puošia vis kita artimųjų fotografija: liepos mėnesiui prie pianino susėdę „močelis“ Romualda Vaitkienė ir jos proanūkai Sofija Lukrecija ir Adomėlis
Liepos 9-ąją 90 metų sukaktį pasitikusi Joniškio Garbės pilietė, kraštotyrininkė, mokytoja Romualda Vaitkienė su šviesaus atminimo vyru Vytautu Vaitkumi išleido šešias knygas, kuriose vedžioja po savąją Raktuvės gatvę, Žagarės ir apylinkių takais takeliais, giminės vingiais, praeities duburiais ir kilpomis, tarsi vis atverdama langus į dar vieną užmirštą kambarį, į naują seną pasaulį, nusėtą talentingai apgaubtais pasakojimų žodžiais, lyg aukso dulkėmis. Galimybė prie jų prisiliesti – didelė dovana žmonėms ir miestui, kuriuo ji gyvena, alsuoja net neišeidama iš namų, krebždendama pieštuku, tušinuku prie užrašų. Bet prieš kelias savaites po daugelio metų miesto metraštininkė perėjo vaikystės pieva, tilteliu per Švėtės upę į Senąją Žagarę, vadinamą Bulgarija, iš kurios parsinešė tiek sodrių įspūdžių, lyg iš tolimiausios kelionės – nereikia nei Karpatų, nei Alpių.

Apie tą pasivaikščiojimą, jos dienas, darbus, džiaugsmus susėdome pakalbėti beveik Vyšnių festivalio išvakarėse, kada mokytojai ir jos šviesaus atminimo vyrui Vytautui Žagarės miesto aikštėje bus atidengtas kalto metalo krėslas – kaip pagarbos ženklas.

Plačiau: "Sidabrės" liepos 18 d. numeryje

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.