Kraštietis menininkas Lukas Svirplys mados kolekciją pristatys teismo posėdyje

„Tur­būt mū­sų is­to­ri­ją jau gir­dė­jo dau­ge­lis, nes ja su­si­do­mė­jo ne tik Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio spau­da, ji pa­sie­kė ir Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mą. Su sa­vo bu­vu­siu vai­ki­nu prieš 4 me­tus ėjo­me na­mo ir mus už­puo­lė kai­my­nas. Po šio in­ci­den­to vy­ko ty­ri­mas, pra­si­dė­jo tei­si­niai pro­ce­sai, ta­čiau iš­gir­do­me ne at­si­pra­šy­mą, o tei­gi­nių, jog pa­tys bu­vo­me kal­ti – „per ryš­kūs“, kad „at­vi­rai de­monst­ra­vo­me ro­man­ti­nius san­ty­kius“. Net ir kal­bant su tei­sė­sau­gos pa­rei­gū­nais, gir­dė­jo­me įta­ri­mų „gal jūs pa­tys el­gė­tės pro­vo­kuo­jan­čiai“? Vis nu­skam­bė­da­vo ko­men­ta­rai „Ne­kal­ti­nu, bet pa­tys kal­ti… rei­kia nor­ma­liai elg­tis vie­šu­mo­je“. Ši te­ma ta­po ir ma­no bai­gia­mo­jo dar­bo Vil­niaus di­zai­no ko­le­gi­jo­je ak­cen­tu. Pa­da­rę nu­si­kal­ti­mus žmo­nės pa­ten­ka į ka­lė­ji­mus, o mes LGBTQ+ taip pat tar­si ka­lė­ji­me, nes ne­ga­li­me bū­ti „per ryš­kūs“, ne­ga­li­me vie­šai de­monst­ruo­ti jaus­mų“, – sa­vo pa­tir­tį pri­si­me­na L.Svirp­lys.

Jo tei­gi­mu, ta pa­ti pro­ble­ma eg­zis­tuo­ja ne tik kal­bant apie LGBT bend­ruo­me­nę: „Prie­var­tą pa­ty­ru­sios au­kos kal­ti­na­mos, kad vil­ki per trum­pus si­jo­nus, vie­šai mies­to par­ke su­muš­ta ir pa­že­min­ta paaug­lė pa­ti tam­pa kal­ta, nes kaž­ką prieš tai ne taip pa­ko­men­ta­vo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. To­kių is­to­ri­jų vis dau­gė­ja, to­dėl kai kas net bi­jo ir ne­si­krei­pia pa­gal­bos, ži­no­da­mi, koks lin­čo teis­mas ga­li lauk­ti. Prob­le­mos ak­tua­lu­mas iš­lie­ka, to­dėl per­nykš­tis per­for­man­sas ir vir­to dar di­des­ne idė­ja“.

Pra­dė­jus iš­sa­miau do­mė­tis au­kų kal­ti­ni­mu, pa­čiu pro­ce­su, vi­suo­me­nės nuo­mo­nės for­ma­vi­mu, „Pa­tys kal­ti“ pro­jek­to kon­cep­ci­ja iš­si­plė­tė. Jau spa­lio 14 die­ną la­bai sim­bo­li­nė­je vie­to­je, Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mo erd­vė­se, bus su­reng­tas jo ma­dos ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mas, vir­sian­tis imp­ro­vi­zuo­tu teis­mo po­sė­džiu, su vi­sais tai at­spin­din­čiais at­ri­bu­tais bei sim­bo­liais.

„Pa­ra­šęs pro­jek­tą, ga­vau Kul­tū­ros ta­ry­bos sti­pen­di­ją ir ėmiau kur­ti tai, ko, ma­no ma­ny­mu, Lie­tu­vo­je dar ne­bu­vo – sa­vo­tiš­ką ma­dos miu­zik­lą. Pra­dė­jo­me bend­ra­dar­biau­ti su or­ga­ni­za­ci­ja „Ri­bo­lo­gi­ja“, jie kon­sul­tuo­ja ir pri­si­de­da prie bū­si­mo sce­na­ri­jaus ra­šy­mo. Da­lis, su­rink­tų lė­šų ren­gi­nio me­tu, bus ski­ria­mos šios or­ga­ni­za­ci­jos veik­lai, su­si­ju­sia su sek­sua­li­niu smur­tu, nau­do­jant prie­var­ta­vi­mo nar­ko­ti­kus. Atė­jo me­tas su­reng­ti teis­mą, su­ži­no­ti, ar iš tie­sų mes pa­tys esa­me kal­ti? To­kiu bū­du no­riu įgar­sin­ti si­tua­ci­jas, ku­rios yra ne­jau­kios, ku­rios rei­ka­lau­ja vi­suo­me­nės są­mo­nin­gu­mo. Atk­reip­ti dė­me­sį į tai, ką iš tie­sų pa­ti­ria au­kos ne tik in­ci­den­to me­tu, bet ir po jo, kai su­lau­kia ne­vie­na­reikš­miš­kų vi­suo­me­nės reak­ci­jų, dau­gy­bės ko­men­ta­rų in­ter­ne­te. Kas vyks­ta to­liau – ne ma­žiau svar­bu, bet daž­nai ne­ma­to­ma. Žmo­gus ima kal­tin­ti sa­ve – kad gal „ne taip“ gy­ve­na, „ne taip“ el­gė­si. Teis­me su­lau­kia užuo­mi­nų, kad gal rei­kė­jo ne­si­lai­ky­ti už ran­kų, gal rei­kė­jo reng­tis ne taip ryš­kiai, gal si­jo­nas il­ges­nis tu­rė­jo bū­ti… Pa­ban­dy­si­me kar­tu su žmo­nė­mis pa­si­gi­lin­ti į šiuos klau­si­mus. Bū­si­mą ren­gi­nį aš va­di­nu de­konst­ruo­tu ma­dos miu­zik­lu. Tai nė­ra pil­nai stan­dar­ti­nis miu­zik­lo for­ma­tas. Čia bus ne tik neįp­ras­ta ap­lin­ka, ma­dos ko­lek­ci­ja, bet ir mu­zi­kos, šo­kio, po­kal­bių rin­ki­nys. Kvie­čiu vi­sus į teis­mo po­sė­dį, no­riu su­kur­ti nau­ją for­ma­tą ir la­bai juo ti­kiu. Ti­kiu to­kių su­ma­ny­mų ga­lia“, – pa­sa­ko­ja gar­sus me­ni­nin­kas.

Dau­giau in­fo apie ren­gi­nį – svirp­lys.com.

Nuotraukos iš Luko Svirplio asmeninio archyvo

Nuotraukos iš Luko Svirplio asmeninio archyvo

Nuotraukos iš Luko Svirplio asmeninio archyvo