Geriausia gyventi ir kurti gimtinėje

Geriausia gy­ven­ti ir kur­ti gim­ti­nė­je

Ty­tu­vė­niš­kis vers­li­nin­kas ir bai­ke­ris Kęs­tu­tis Be­lag­lo­vis ra­ga­vo emig­ran­to duo­nos, ta­čiau ne­ra­do ge­riau už tė­vų na­mus Kelmės rajone, Ty­tu­vė­nuo­se. Jis ma­to pra­smę bū­ti ma­mos už­va­dė­liu, puoš­ti ir puo­se­lė­ti tė­vų so­dy­bą, žve­jo­ti ir poil­siau­ti prie eže­rų, bend­rau­ti su drau­gais, ku­riuos pa­žįs­ta nuo vai­kys­tės.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pa­gal pro­fe­si­ją Kęs­tu­tis Be­lag­lo­vis – zoo­tech­ni­kas, ta­čiau juo dir­bo tik pu­sant­rų me­tų – iki tar­ny­bos ar­mi­jo­je. Pas­kui dar­ba­vo­si dur­pių įmo­nė­je, iš­ban­dė me­džio ap­dir­bė­jo ama­tą.

Įkū­rė me­ta­lo su­pirk­tu­vę. Iš pra­džių vers­las su­ko­si pui­kiai, bet vė­liau pra­si­dė­jo me­ta­lo ba­das. Neap­si­mo­kė­jo tuo vers­tis. „Žmo­nės me­ta­lo ieš­ko­jo net po že­mė­mis“, – prisimena K. Be­lag­lo­vis.

Pus­me­čiui bu­vo iš­vy­kęs į Ang­li­ją. Dar­ba­vo­si mais­to san­dė­ly­je, rū­šiuo­da­vo pre­kes. Po ke­lio­li­ka va­lan­dų per die­ną iš­bū­da­vo šal­to­je pa­tal­po­je, ku­rio­je tem­pe­ra­tū­ra siek­da­vo tik sep­ty­nis laips­nius.

Po pus­me­čio sua­be­jo­jo, ar ver­tė­jo ten va­žiuo­ti. At­me­tus iš­lai­das ke­lio­nei ir būs­tui sve­ti­mo­je ša­ly­je, li­ko ne ką di­des­nis at­ly­gi­ni­mas ne­gu Lie­tu­vo­je.

Tuo­met vers­lo idė­ją po­nui Kęs­tu­čiui pa­dik­ta­vo jo po­mė­gis žve­jo­ti. Pra­dė­jo va­ži­nė­ti į Rus­nę. Iš ten par­ve­ža ma­rio­se pa­gau­tos rū­ky­tos žu­vies ir par­duo­da.

„Tu­riu nuo­la­ti­nių klien­tų ra­tą, – apie sa­vo vers­lą pa­sa­ko­ja Kęs­tu­tis. – Ta­čiau iš pra­džių se­kė­si ge­riau. Emig­ra­ci­ja ma­ži­na klien­tų bū­rį. Šiek tiek ko­rek­ci­jų įne­šė eu­ro įve­di­mas. Pirk­ti rū­ky­tą žu­vį ei­li­niams Lie­tu­vos gy­ven­to­jams tam­pa pra­ban­ga. Be to, ir Rus­nė­je žve­jai de­juo­ja, jog ma­žiau pa­gau­na ge­ros žu­vies.“

Žu­vies vers­li­nin­kas va­žiuo­ja vie­ną kar­tą per sa­vai­tę – ket­vir­ta­die­niais. Tą pa­čią die­ną ją par­duo­da. Penk­ta­die­niais ve­ža į Šiau­lius.

Vers­li­nin­kas tu­ri lai­ko po­mė­giams. Bent po­rą die­nų ski­ria žve­jy­bai. Mėgs­ta gau­dy­ti kar­pius. Vie­na­me van­dens tel­ki­ny­je per­nai pa­ga­vo 19 ki­log­ra­mų kar­pį.

Dar vie­nas po­mė­gis – mo­to­cik­lai. Prik­lau­so bai­ke­rių klu­bui. Ne­se­niai K. Be­lag­lo­vis nu­si­pir­ko ang­liš­ką mo­to­cik­lą su mu­zi­kos cent­ru ir dau­gy­be ki­tų pri­va­lu­mų.

Ne­ma­žai sa­vo lais­va­lai­kio K. Be­lag­lo­vis ski­ria tė­vų so­dy­bai prie­žiū­rėti. Ypač po to, kai mi­rė tė­vas ir ne­be­li­ko vy­riš­kos ran­kos rū­pin­tis na­mų ap­lin­ka. Šie­met Be­lag­lo­vių na­mai Eže­ro gat­vė­je iš­rink­ti gra­žiau­sia so­dy­ba Ty­tu­vė­nų mies­te. Tė­vų so­dy­bos ap­lin­ką sū­nus kū­rė ne vie­ne­rius me­tus.

„Vien ži­di­nį mū­ri­jau ko­kius tre­je­tą me­tų, – pa­sa­ko­ja. – Ži­no­ma, aš juk ne pro­fe­sio­na­las. Trū­ko pa­tir­ties. Ta­čiau no­ro ir už­si­spy­ri­mo pa­ka­ko. Rei­kia su­de­rin­ti ak­me­nis, kad jie ly­giai gul­tų vie­nas ant ki­to. Pa­mū­ri­jai ei­lę ir tu­ri bent die­ną lauk­ti, kol mū­ras su­stings, su­tvir­tės.“

Kant­riai po­nas Kęs­tu­tis da­rė ir sū­puok­les. Iš vie­no drau­go bai­ke­rio ga­vo pa­lai­kes, dau­giau kaip šimt­me­čio se­nu­mo, vien­vie­tes po­nų ro­ges. Po­rą me­tų jas res­tau­ra­vo. Me­ta­lo su­pirk­tu­vė­se ieš­ko­jo tin­ka­mų gran­di­nių, ra­tų. Pri­tai­kė ir pa­da­rė sū­puok­les, kie­mo puoš­me­ną.

Di­džiu­lį ve­jos plo­tą prie na­mų pa­puo­šė se­na že­mės ūkio tech­ni­ka. Jos, ži­no­da­mi po­no Kęs­to po­lin­kį, pa­siū­lė kai­my­nai ir drau­gai.

Stul­pą su­ma­nus so­dy­bos šei­mi­nin­kas pa­puo­šė sta­ti­nai­tė­mis. Ant ūki­nio pa­sta­to sie­nos įkū­rė sa­vo­tiš­ką se­nie­nų mu­zie­jų. Čia ap­gy­ven­di­no se­nas verps­tes, na­mų apy­vo­kos daik­tus ir ki­tus se­no­vi­nius da­iktus.

Kur so­din­ti žel­di­nius ir įkur­din­ti so­dy­bos puoš­me­nas, Kęs­tu­čiui pa­ta­ria jo drau­gė šiau­lie­tė ar­chi­tek­tė. So­dy­bą jie­du tvar­ko pa­si­tar­da­mi. „Ap­link so­dy­bą – 36 arų skly­pas. At­ro­do, vie­tos ne­ma­žai. Bet kai rei­kia pa­dė­ti ko­kį nors nau­ją daik­tą, rei­kia ge­ro­kai pa­suk­ti gal­vą. Svar­bu, kad nau­ja­sis ak­cen­tas de­rė­tų su vi­sa ap­lin­ka. Kad erd­vė ne­bū­tų per­krau­ta, kad vis­kas, kas jo­je yra, at­ro­dy­tų sko­nin­ga“, – sa­ko po­nas Kęs­tu­tis.

Jo ma­ma Ona Be­lag­lo­vie­nė pa­si­ti­ki sū­naus ir jo drau­gės sko­niu ir lei­džia tvar­ky­tis pa­gal sa­vo iš­ma­ny­mą. Ji pa­ti tu­ri sa­vų už­siė­mi­mų – lan­ko ro­ži­nio bū­re­lį. Be to, kar­tais mėgs­ta ke­liau­ti per mies­tą sū­naus ve­ža­ma ant mo­to­cik­lo.

Au­to­rės nuo­tr.

PRA­BAN­GA: Kęs­tu­tis Be­lag­lo­vis ga­li sau leis­ti pra­ban­gą – skir­ti lai­ko po­mė­giams.

UŽ­VA­DĖ­LIS: Gim­ti­nė­je li­kęs Kęs­tu­tis Be­lag­lo­vis – pa­ra­ma sa­vo ma­mai Onai Be­lag­lo­vie­nei.

AP­LIN­KA: Sū­nus Kęs­tu­tis Be­lag­lo­vių so­dy­bai su­kū­rė jau­kią ap­lin­ką.

MU­ZIE­JUS: Ant ūki­nio pa­sta­to sie­nos Kęs­tu­tis Be­lag­lo­vis įren­gė sa­vo­tiš­ką bui­ties mu­zie­jų.