Naujausios
Politinių jungtuvių pavasaris
Regina MUSNECKIENĖ
Baigėsi antrasis Savivaldybių merų rinkimų turas. Tapo aišku, kas kurį žemės lopinį valdys.
Nebeliko prasmės vienam kitą kalti prie kryžiaus. Esą tas gobšus, anas mergininkas, trečias iš viso nesusigaudo politikoje, ketvirtas – rinkėjų papirkinėtojas, penktas agresyvus lyg koks kovinis šuo.
Po aršių muštynių ir „pasišandijimų“ kaip kokioje asocialioje šeimoje tarp partijų dabar įsivyraus politinė meilė. Piršęsi ir žadėję rinkėjams, dabar skirtingų partijų atstovai pažadais meilikaus vieni kitiems. Žadės atsakingą postą, gerai apmokamą darbą, kitokių gėrybių. Kad tik įvyktų politinės jungtuvės!
Kai įsiliepsnoja politinės aistros, protas nustoja veikti. Nesvarbu nei pažiūros, nei vertybės.
Pavyzdžiui, konservatyviems konservatoriams jau nebekliudo pernelyg laisvos liberalų pažiūros. Kai reikia, jie ranką paduoda ir kitas vertybes išpažįstantiems socialdemokratams. Viskas vardan tos Lietuvos ... O iš tiesų vardan valdžios ir pasimėgavimo jos galiomis.
Stebint keistas priešingų politikos polių jungtis, kartais kyla abejonė – gal ir gerai, kad vienos nuo kitų lydosi opozicijos. Gal dviejų priešybių harmonija padės daugiau nuveikti visuomenės labui?
Antai vienas Kelmės rajono ūkininkas svarsto, jog iš viso nereikalinga opozicija, kuri tik kaišioja pagalius į ratus ir trukdo dirbti.
Visi 25 rajono Tarybos nariai, jo nuomone, turėtų būti pozicijoje ir dirbti rajono gyventojų labui tai, ką kuris geriausiai sugeba. Juk visais jais pasitiki rinkėjai. Tai kodėl vienu ar dviem mandatais mažiau už valdančiuosius gavusi partija turi dirbti opozicijoje?
Ūkininko nuomone, savivaldybininkai turėtų sukoncentruoti dėmesį į vietos ekonomikos atgaivinimą.
Pavyzdžiui, Kelmės rajonas – trečias šalyje pagal gyvulių skaičių. Čia daug ekologinių ūkių. Nuostabius darbus kuria tautodailininkai. Tai kodėl neatkūrus ūkininkų ir amatininkų kermošių? Jie sutrauktų ne tik apskrities bet ir didmiesčių gyventojus.
Savivaldybė ar Verslo centras turėtų organizuoti ūkininkų ir amatininkų keliones prie kruizinių laivų terminalo, kad pademonstruotų ir parduotų savo gaminius.
Daugelis verslininkų ir žemdirbių piktinasi, jog Savivaldybės per menkai palaiko vietos gyventojų iniciatyvas.
Valdininkai užsidaro tik griežtai apibrėžtų savo funkcijų ir funkcijėlių skafandre. Bet Lietuvos eiliniui neįdomu, kokią funkciją turi atlikti koks valdininkas. Svarbu, kad išspręstų jo problemą.
Viena rinkėja, nusišypsojusi sau veidrodyje, iki šiol prisimena dėmesingą valdininką.
Prieš keletą metų prispyrė reikalas protezuoti dantis. Moteris pasiklausti, ką daryti, kad protezavimas būtų kompensuotas, nukeliavo į vieno Šiaulių apskrities rajono savivaldybę. Pagal gyvenamąją vietą.
Vieni valdininkai ją vaikė iš kabineto į kabinetą. Laimei, sutiko koridoriuje vieno skyriaus vedėją. Jam be užuolankų ir išdėstė savo bėdą.
Valdininkas nepatingėjo sutvarkyti visus tam reikalingus fomalumus ir net paskambinti į dantų protezavimo kabinetą, nors jo skyrius rūpinosi visiškai kitais reikalais. Šiandien jis išrinktas meru.
Matyt, ir daugiau rajono gyventojų apie jį turėjo gerų prisiminimų. Žinoma, skeptikai tik pasišaipys. Juk Savivaldybės specialistas ne koks kurjeris, kad kiekvieną kaimo moterėlę už rankos vedžiotų. Jo protas turi dėlioti įžvalgas, kurti strategijas.
Žinoma, taip. Bet ar strategijoms ir įžvalgoms impulsus duoda ne rinkėjo problema?
Nežinau, ką ir kam padėjo antrai kadencijai išrinktas Kelmės rajono meras socialdemokratas Vaclovas Andrulis. Tačiau rinkimus jis laimėjo 25 rinkimų apylinkėse, pozicijas užleido tik penkiolikoje. Petrališkėje ir Pakėvyje antrajai kadencijai išrinktas meras pelnė per 70 procentų balsų, Budraičiuose, Karklėnuose, Kražiuose, Mockaičiuose, Pagryžuvyje, Pavėžupyje, Šedbaruose – per 60 procentų.
Šiuose rinkimuose kelmiškiai turėjo realią progą pakeisti valdančiąją daugumą, nes į priekį azartiškai veržėsi kita žemaitiškam mentalitetui ir žemdirbiams artima politinė jėga Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Tačiau savo nuostatų nepakeitė. Liko ištikimi jau keliolika metų rajoną valdantiems socialdemokratams.
Kas lėmė jų sėkmę? Ar tik žemaitiška inercija ir baimė rizikuoti? Ar ko nors pritrūko ir konkurentams?
Versijų galima kelti įvairių.
Gražėjanti Kelmė. Tvarkomos viešosios erdvės rajono gyvenvietėse. Rajono lyderystė apskrityje renovuojant daugiabučius. Atnaujintos beveik visos didesnės rajono mokyklos. Darbas be didesnių skandalų. Nearogantiškas vadovų elgesys.
Neatmestinas ir valdžios galių panaudojimas. Per keliolika metų biudžetinėse įstaigose ir Savivaldybės įmonėse įdarbinta daugybė savų žmonių. Tie savi turi dar po būrį savų. Suveikė lietuviška formulė: „By tik savas“.
Ne paslaptis, jog socialdemokratų merą rėmė Liberalų sąjūdis, kuriam priklauso įtakingas verslininkas Petras Račkauskas.
Galiausiai šįkart neišsikėlė nė vienas nepartinis kandidatas į merus. Rinkėjai neturėjo alternatyvos.
Alternatyva buvo tik Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai. Tačiau gali būti, jog „valstiečių“ laikysena per rinkimus, išdavė, jog ir jie drėbti iš panašaus molio kaip kitos partijos. Tai sukėlė abejonių jų „fanams“.
Juolab, kad per rinkimus šiek tiek nuošalyje liko kai kurie daug kompetencijos turintys partijos nariai ir pernelyg aktyviai veikė kandidato į merus Juozo Rimkaus artimos aplinkos žmonės.
Tačiau mero posto negavusiems „valstiečiams“ šie Savivaldybių rinkimai buvo vieni iš sėkmingiausių. Jie pelnė septynis mandatus rajono Taryboje.
O iš pirmo žvilgsnio akivaizdi ir neginčijama socialdemokratų pergalė prilygsta ir skrydžiui, ir spyriui, įspėjančiam, jog bręsta konkurencinga politinė jėga.
Rinkimai baigėsi. Belieka laukti, kas su kuo poruosis ir jungsis. Nors partijų lyderiai jau daugmaž išreiškė savo poziciją. Bet dar gali būti ir netikėtumų.
Rinkėjui svarbiausia, koks kūdikis gims iš politinių jungtuvių? Juk Mesijo laukimas – nuolatinė lietuvaičių būsena. Ir šiukštu, jei jungtuvės bus bevaisės!