Savanorystė – geriausias būdas keliauti

Sa­va­no­rys­tė – ge­riau­sias bū­das ke­liau­ti

Į tarp­tau­ti­nę sa­va­no­rių sto­vyk­lą Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke at­vy­ku­si len­kė stu­den­tė Joan­na Zakr­zens­ka po­rą sa­vai­čių pa­dir­bė­ju­si sto­vyk­lo­je, ne­sku­bės na­mo. Dar pa­si­dai­rys po Lie­tu­vą, pa­skui ap­lan­kys Lat­vi­ją ir Es­ti­ją.

Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gu­si, o da­bar dar tei­sę stu­di­juo­jan­ti mer­gi­na sa­ko, jog sa­va­no­rys­tė – tai vie­nas pi­giau­sių bū­dų pa­ke­liau­ti. Juo­lab, kad Lie­tu­vo­je jai pa­pras­čiau su­si­kal­bė­ti ang­liš­kai ne­gu Pran­cū­zi­jo­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Dir­bo Ši­lu­vo­je ir Ty­tu­vė­nuo­se

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko sa­lė. Ant grin­dų pa­mes­ti čiu­ži­nu­kai. Čia mie­ga į Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nį par­ką pa­si­dar­buo­ti at­vy­kę sa­va­no­riai. Sa­vai­tę sto­vyk­lau­to­jai gy­ve­no ir tal­ki­nin­ka­vo Ši­lu­vo­je, prieš Ši­li­nės at­lai­dus tvar­ky­da­mi mies­te­lį, ant­rą sa­vai­tę Ty­tu­vė­nuo­se klo­jo len­tas pa­žin­ti­nia­me ta­ke prie Gi­liaus eže­ro.

Nors ten­ka mie­go­ti ant grin­dų, sa­va­no­rių nuo­tai­ka ne­blo­ga. Ypač gy­vy­bin­ga at­ro­do len­kai­tė Joan­na Zakr­zens­ka. Mer­gi­na džiau­gia­si at­vy­ku­si į Lie­tu­vą.

Nus­te­bi­no lie­tu­vių kal­ba

„Lie­tu­va la­bai pa­na­ši į Len­ki­ją. Ir lie­tu­viai la­bai pa­na­šūs į mū­sų žmo­nes. To­kie ge­ra­no­riš­ki, lin­kę pa­dė­ti. Be to, mo­ka daug kal­bų. Vil­niu­je ga­lė­jau su­si­šne­kė­ti ir len­kiš­kai, ir ru­siš­kai, ir ang­liš­kai“, – sku­ba dės­ty­ti sa­vo įspū­džius.

Joan­ną la­biau­siai nu­ste­bi­no lie­tu­vių kal­ba. Ti­kė­jo­si, jog ji bus pa­na­ši į ru­sų. Bet pa­ty­rė, jog vi­siš­kai ki­to­kia.

Anks­čiau mer­gi­na yra sa­va­no­ria­vu­si Is­pa­ni­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je. Bet pa­vyz­džiui, pran­cū­zai ang­lų kal­ba šne­kė­da­vo la­bai ne­no­riai ar­ba iš vi­so ne­kal­bė­da­vo.

Pa­ju­tu­si, ko­kia ar­ti­ma jai Lie­tu­va len­kai­tė stu­den­tė dar pa­bu­vos ir Lat­vi­jo­je bei Es­ti­jo­je. Ti­ki­si, jog ir ten jau­sis pa­na­šiai.

Ne­mo­ka­mai ga­li­ma įsi­gy­ti ir ke­lis aukš­tuo­sius iš­si­la­vi­ni­mus

Joan­na stu­di­juo­ja tei­sę Var­šu­vos uni­ver­si­te­te. Bai­gė jau du kur­sus. Anks­čiau bai­gė tarp­tau­ti­nių san­ty­kių fa­kul­te­tą. Jį pa­si­rin­ko, nes ti­kė­jo­si tap­ti dip­lo­ma­te. Ta­čiau ne­tru­ko pa­jus­ti, jog gau­ti tar­ny­bą Len­ki­jos am­ba­sa­do­se už­sie­nio vals­ty­bė­se nė­ra taip pa­pras­ta.

To­dėl pri­si­mi­nė se­ną sa­vo sva­jo­nę stu­di­juo­ti tei­sę. Šis moks­las Len­ki­jo­je la­bai po­pu­lia­rus, di­de­li kon­kur­sai. Vi­du­ri­nę mo­kyk­lą pri­va­lai baig­ti itin aukš­tais ba­lais, kad įsto­tum. Joan­na su­pa­sa­vo ir pa­si­rin­ko tarp­tau­ti­nių san­ty­kių fa­kul­te­tą, į ku­rį sto­jant kar­te­lė šiek tiek že­mes­nė. Ga­vu­si ba­ka­lau­ro dip­lo­mą, mer­gi­na ry­žo­si dar pen­ke­rių me­tų truk­mės tei­sės ma­gist­ro stu­di­joms.

Nors įgys dar vie­ną aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, už stu­di­jas mo­kė­ti ne­rei­kia. Kai ku­rie stu­den­tai vie­nu me­tu stu­di­juo­ja ke­liuo­se uni­ver­si­te­tuo­se. Joan­na ša­lia tei­sės stu­di­jų dar pa­si­rin­ko ir psi­cho­lo­gi­ją.

„Dip­lo­ma­ti­nių tar­ny­bų dar­buo­to­jai, pa­pras­tai, įgy­ja dar ko­kią nors pa­pil­do­mą spe­cia­ly­bę, – aiš­ki­na Joan­na. – Tai­gi, jei­gu ir lik­čiau prie pir­mo­jo tarp­tau­ti­nių san­ty­kių spe­cia­lis­tės va­rian­to, tei­sės moks­lai pra­vers. Ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu la­biau­siai sva­jo­ju apie no­ta­rės dar­bą.“

No­ta­rų biu­re dir­ba Joan­nos ma­ma. Bet no­rint tap­ti no­ta­re, mer­gi­nos lau­kia dar il­gas ke­lias. Ga­vu­si ma­gist­ro dip­lo­mą, ji ga­lės dirb­ti tei­si­nin­ke ko­kia­me nors de­par­ta­men­te ar pri­va­čio­je kom­pa­ni­jo­je. O no­rė­da­ma tap­ti ad­vo­ka­te, no­ta­re ar­ba tei­sė­ja tu­rės mo­ky­tis dar pus­ket­vir­tų me­tų ir už­siim­ti pra­kti­ne tos sri­ties veik­la – bent vie­ną die­ną per sa­vai­tę dirb­ti no­ta­rų biu­re tei­si­nin­ke ar no­ta­ro pa­dė­jė­ja. Po to pri­va­lo iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nus, kad įgy­tų tei­sę dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai.

To­kia pat tvar­ka ir no­rint dirb­ti ad­vo­ka­tu ar­ba tei­sė­ju.

Net ir bai­gus dar pus­ket­vir­tų me­tų mo­ky­mus ne­si ga­ran­tuo­tas, kad gau­si no­ta­ro dar­bą. Pa­sak Joan­nos, anks­čiau dar­bui no­ta­rų biu­ruo­se pa­raiš­kas pa­teik­da­vo vos 15 žmo­nių. Da­bar ga­li bū­ti ir 400 pa­raiš­kų. Jau­nus žmo­nes vi­lio­ja di­de­lės pa­ja­mos. Prik­lau­so­mai nuo mė­ne­sio, no­ta­rai už­dir­ba nuo 5000 iki 8000 eu­rų. Aiš­ku, ga­li bū­ti ir vi­sai blo­gų mė­ne­sių.

Joan­na ga­li sau leis­ti taip il­gai stu­di­juo­ti, nes gy­ve­na Var­šu­vo­je, tė­vų na­muo­se. Tė­vai tu­ri ga­li­my­bių ją iš­lai­ky­ti: ma­ma dir­ba no­ta­rų biu­re, tė­vas ban­ke. Vy­res­nio­ji se­suo, bai­gu­si bio­tech­no­lo­gi­jų spe­cia­ly­bę, dir­ba vals­ty­bi­nai­me sek­to­riu­je.

Ta­čiau to­kių stu­den­tų jos kur­se tik 20 pro­cen­tų. Ki­ti at­vy­kę iš įvai­riau­sių pla­čio­sios Len­ki­jos mies­tų. Jiems pra­gy­ve­ni­mas kai­nuo­ja kur kas bran­giau – tad kiek­vie­nas sten­gia­si kuo grei­čiau baig­ti moks­lus, kad pra­dė­tų dirb­ti. Kai ku­rie dir­ba ir stu­di­juo­da­mi. Ta­čiau stu­den­tams ras­ti dar­bą pa­sta­ruo­ju me­tu se­ka­si vis sun­kiau.

Pa­vyz­džiui, Joan­nos drau­gė gy­ve­na stu­den­tų bend­ra­bu­ty­je. Už kam­ba­rį bend­ra­bu­ty­je mo­ka 800 zlo­tų ar­ba apie 250 eu­rų per mė­ne­sį. Maž­daug 15 eu­rų per mė­ne­sį stu­den­tams kai­nuo­ja trans­por­tas, dar apie po­ros šim­tų eu­rų rei­kia mais­tui ir pra­mo­goms.

Ta­čiau mer­gi­na sa­ko, jog ne kiek­vie­nas stu­den­tas gau­na bend­ra­bu­tį. Tu­ri bū­ti la­bai grei­tas, kad gau­tum kam­ba­rį ge­ra­me bend­ra­bu­ty­je. Jei ne­sus­pė­si, teks glaus­tis ne­re­mon­tuo­ta­me kam­ba­ry­je, gy­ven­ti blo­ges­nė­mis są­ly­go­mis. To­dėl dau­ge­lis stu­den­tų nuo­mo­ja­si kam­ba­rius bu­tuo­se. Aiš­ku, tai nė­ra pi­gu. Juk Var­šu­va – sos­ti­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

KAL­BA: Į Ty­tu­vė­nus pa­dir­bė­ti sa­va­no­rių sto­vyk­lo­je iš Var­šu­vos at­vy­ku­siai Joan­nai la­bai pa­ti­ko lie­tu­vių kal­ba.