Ūkininkai imti iš ateities nenori

Ūkininkai imti iš ateities nenori

Jau dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų ūki­nin­kau­jan­tys Kel­mės ra­jo­no Ma­nei­kių kai­mo gy­ven­to­jai Ge­no­vai­tė ir Pet­ras Do­bei­kiai iš ke­lio­li­kos kar­vių ban­dos pra­gy­ve­no pa­tys, iš­lei­do į moks­lus vai­kus. Ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu su­ma­žė­ju­sios pie­no kai­nos ūki­nin­kus ver­čia su­klus­ti. Per šie­nap­jū­tę skru­pu­lin­gai su­skai­čiuos vi­sas iš­lai­das ir spręs, ar ap­si­mo­ka kar­ves lai­ky­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ša­lia Kel­mės–Ty­tu­vė­nų plen­to ga­no­si kar­vių ban­da. Iki ga­nyk­los at­va­žia­vę trak­to­riu­ku T–25 kar­vių šei­mi­nin­kai Ge­no­vai­tė ir Pet­ras Do­bei­kiai į ki­bi­riu­kus be­ria mil­tus, pi­la van­de­nį. Teš­me­nin­gos kar­vės ki­ša no­sis į ki­bi­rus. At­si­gers. Pa­sis­tip­rins mil­tais. Po ke­lio­li­kos mi­nu­čių pra­si­dės va­ka­ri­nis mel­ži­mas – kar­vu­tės at­si­ly­gins šei­mi­nin­kams pie­nu.

„Rei­kia, kad pa­si­stip­rin­tų ir mil­tais, – sku­bė­da­ma maz­go­ti ap­sun­ku­sius pien­da­vių teš­me­nis, iš ku­rių jau var­va pie­nas, kal­ba Ge­no­vai­tė Do­bei­kie­nė.

Nuo par­duo­da­mo pie­no kie­kio pri­klau­so ir ūki­nin­kų už­dar­bis. Jei­gu per die­ną par­duos 300 ki­log­ra­mų, per­dir­bė­jai mo­kės apie 13 cen­tų už ža­lia­vos ki­log­ra­mą, jei ma­žiau, kai­na ga­li dar su­ma­žė­ti.

Ūki­nin­kai už­de­da kar­vėms mel­ži­mo apa­ra­tus. Pie­ną pils į bi­do­nus. Veš na­mo, kur yra šal­dy­tu­vas. At­šal­dy­tą pie­ną „Že­mai­ti­jos pie­no“ bend­ro­vė pai­ma kas ant­rą die­ną.

Ūki­nin­kų dar­bo die­na pra­si­de­da penk­tą va­lan­dą ry­to. Ma­nei­kiš­kiai gir­di, kaip, vos pra­švi­tus, jų trak­to­riu­kas rie­da per gy­ven­vie­tę į ga­nyk­las.

Se­nas, ru­siš­kas T–25 tar­nau­ja ir kaip trans­por­to prie­mo­nė – nu­va­žiuo­ja pa­tys ir par­si­ve­ža pie­no bi­do­nus, be to, tie­kia elekt­rą mel­ži­mo apa­ra­tams. Sep­tin­tą va­lan­dą pie­nas jau šal­dy­tu­ve.

Tuo­met ten­ka kib­ti į ki­tus dar­bus: vež­ti į ga­nyk­lą van­dens cis­ter­ną, liuob­ti ki­tus gy­vu­lius, ap­žiū­rė­ti dar­žus, tvar­ky­tis na­muo­se, ga­min­ti val­gį. Taip ir praei­na die­na, tik ret­kar­čiais do­va­no­da­ma va­lan­dė­lę ki­tą poil­sio.

Po­nia Ge­no­vai­tė – ag­ro­no­mė, jos vy­ras Pet­ras – ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, bai­gęs aka­de­mi­ją. Jis dar dir­ba kaip pri­va­tus ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, ta­čiau sa­ko, jog vien iš šio vers­lo ne­pra­gy­ven­tų. Anks­čiau ūki­nin­kams daž­niau rei­kė­da­vo pa­slau­gų. Da­bar stam­bes­nie­ji ūkiai sam­do kon­sul­tan­tus, jie pa­ta­ria, kaip pri­žiū­rė­ti gy­vu­lius. Dau­ge­lis ūki­nin­kų ir pa­tys jau „per­kan­do“ gy­vu­lių li­gas, nu­si­per­ka vais­tų, pa­tys su­lei­džia.

Vy­ras ne­la­bai no­rė­jo kur­ti pie­no ūkį. „Tu­rė­jo­me vie­ną kar­vę, – pa­sa­ko­ja G. Do­bei­kie­nė. – Pa­gal­vo­jau, jog rei­kė­tų ant­ros. – Vy­ras prieš­ta­ra­vo. Priš­ne­ki­nau, kad pirk­tu­me ant­rą, pa­skui tre­čią. Kai ban­da pa­di­dė­jo – ir vy­rui pa­ti­ko ūki­nin­kau­ti. Pra­dė­jo­me plės­tis.“

Šiuo me­tu Do­bei­kiai lai­ko 18 mel­žia­mų kar­vių, bū­rį te­ly­čių, tu­ri kiau­lių ir paukš­čių. Sa­ko, jog be­pro­tiš­kai sun­ku. Nuo 1992 me­tų dir­ba be jo­kių išei­gi­nių ir ato­sto­gų. Kai vy­ras su­si­rgo, ūki­nin­kė pa­ma­nė, kad iš­tiks ka­tast­ro­fa. Lai­mė, kad bu­vo va­sa­ra, ir na­muo­se ato­sto­ga­vo stu­den­tas sū­nus.

Tu­rė­da­mas ūkį pri­va­lai iš­ma­ny­ti ne vie­ną pro­fe­si­ją: bū­ti trak­to­ri­nin­ku, mel­žė­ja, zoo­tech­ni­ku, ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju, ag­ro­no­mu...

Ma­nei­kiai – prie­mies­ti­nė gy­ven­vie­tė. Plės­tis čia la­bai sun­ku. Do­bei­kiai tu­ri 30 hek­ta­rų nuo­sa­vos že­mės. Šiek tiek pa­vel­dė­jo iš po­no Pet­ro mo­čiu­tės, ki­tą pir­ko. Dar 15 hek­ta­rų nuo­mo­ja.

Bū­tų ge­rai že­mės tu­rė­ti dau­giau. Bu­vo pa­si­tai­kiu­si pro­ga jos pirk­ti. Bet pa­sta­ruo­ju me­tu la­bai di­de­lės že­mės kai­nos. Pra­šė po 13 tūks­tan­čių li­tų už hek­ta­rą. „Pa­gal­vo­jo­me, jog per bran­gu, – pa­sa­ko­ja G. Do­bei­kie­nė. – Pi­giau at­siei­na nu­si­pirk­ti pa­ša­ro. Juo­lab kad vai­kai gy­ve­na mies­tuo­se, var­gu ar be­no­rės grįž­ti ūki­nin­kau­ti.“

Nors ūki­nin­kau­ti sun­ku, Do­bei­kiai ne­kei­kia li­ki­mo. Ūki­nin­kau­da­mi pra­gy­ve­no pa­tys, iš­lei­do į moks­lus vai­kus, plė­tė tvar­tus, pir­ko tech­ni­kos. Pri­si­me­na, kaip sun­kiai ūki­nin­ka­vo pra­džio­je. Iš­siar­džius ko­lū­kiui, kaip pa­ji­nin­kai ga­vo ark­lį. Jis ir bu­vo pa­grin­di­nis pa­gal­bi­nin­kas jų šei­mos ūk­e­ly­je. Šie­ną var­ty­da­vo ir grėb­da­vo ran­ki­niu bū­du. Na­mo par­vež­da­vo ve­ži­mu. Rei­kė­da­vo su­krau­ti ir iš­krau­ti į dar­ži­nes. Plu­šė­jo vi­si: ir vai­kai, ir tė­vai. Šie­nap­jū­tė truk­da­vo vi­są mė­ne­sį.

Pa­laips­niui plės­da­mi ban­dą ūki­nin­kai su­si­pir­ko vi­są rei­ka­lin­gą šie­na­vi­mo tech­ni­ką. Dar rei­kė­tų tik pre­so. Šias pa­slau­gas kol kas ten­ka pirk­ti.

Prie tvar­to pri­sta­tė prie­sta­tą, kad tilp­tų dau­giau gy­vu­lių. Da­bar, su­si­kū­rę ba­zę, ga­lė­tų leng­viau at­si­kvėp­ti, dau­giau sau leis­ti. Ta­čiau dras­tiš­kai su­ma­žin­tos pie­no kai­nos vėl ver­čia tau­py­ti. Anks­čiau skru­pu­lin­gai ne­skai­čia­vę iš­lai­dų ir pa­ja­mų šie­met ūki­nin­kai tvir­ti­na pa­skai­čiuo­sią ir įver­tin­sią, ar dar ap­si­mo­ka ūki­nin­kau­ti.

„Bi­jom ir skai­čiuo­ti, – pri­du­ria po­nia Ge­no­vai­tė. – Jei­gu pa­ja­mos ne­pa­dengs kaš­tų ir rei­kės „im­ti iš atei­ties“, bus blo­gai. Juk mes jau iš­kri­tę iš dar­bo rin­kos. Am­žius toks, kad ne­tik­si­me dar­buo­tis už­sie­ny­je. Be to, ne­ga­lė­si­me pa­lik­ti na­mų. Gal­būt to­dėl mu­mis ir nau­do­ja­ma­si.“

Au­to­rės nuo­tr.

DAR­BAS: Že­mė ir kar­vu­tės – Ge­no­vai­tės ir Pet­ro Do­bei­kių darb­da­viai. Dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų ūki­nin­kai sun­kiai dir­ba, mo­ka mo­kes­čius. Bet šian­dien jau­čia, kad šei­mos ūkių no­ri­ma nu­si­kra­ty­ti, su­da­rant jiems vis blo­ges­nes są­ly­gas.