Naujausios
Ūkininkus užgrūdino darbas
70 metų Valerija ir 68 metų Steponas Adomaičiai iš Janaučių kaimo (Kelmės r. dar dirba žemę ir laiko 10 karvių. „Jis dirbs tol, kol ant lovos atguls“, – apie savo žmogų sako ponia Valerija. Darbas jų namuose palaikė darną. Darbas išmokė Lietuvoje išgyventi jų vaikus.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pluša nuo pusės penkių
Adomaičių diena prasideda pusę penkių ryto. Keliasi, šeria ir valo karves. Melžia. Atiduoda pieną Pakražančio kooperatyvui. Ar nesunkus toks gyvenimas septyniasdešimtmetei Valerijai? Sako esanti įpratusi. Taip dirba nuo keturiolikos metų. Savoje fermoje vis tiek lengviau negu kolūkio. Ten dar ne tiek karvių reikėdavę pamelžti. Apie pusšimtį.
O ką daryti? Visos kaimo šeimos, kurios nori padoriau gyventi, daug dirba. Tik tie, kurie gyvena iš pašalpų, per dieną po kelis kartus zuja į krautuvę. "Bambalius" nuo alaus patvoriais mėto.
O jiedu su Steponu, matyt, turi žemdirbio šaknis. Ir jos, ir vyro tėvai gyveno iš žemės. Valerija atgavo 13 hektarų, Steponas – 4 hektarus savo tėvų žemės. Paplatino senuosius tvartus. Nusipirko daugiau karvių. Taip ir pluša iki šiol.
Netoliese gyvena sūnūs Saulius ir Jonas. Jie prišoka tėvams į pagalbą. Padeda prie ūkio ir pamalkauti nuosavame 15 hektarų miške. Kartais savaitgaliais iš Šiaulių atvažiuoja ir dukra Nijolė.
Iš tokio ūkelio, pasak Adomaičių, šiuo metu nėra didelės naudos. Pensijas sukiša į žemę. Už pieną jau bemoka po 15 euro centų. Bet visą gyvenimą dirbę, ūkininkai negali sustoti.
Steponas pusmetį negalėjo dirbti dėl ligos. „Žiūriu, kad pradėjau penėtis, – susirūpinęs pasakoja žemdirbys. – Reikia judėti.“
Darbas palaiko taiką
Senų janautiškių išmintis suteikia darbui ir dar vieną privalumą. Kai daug dirbi, nėra kada pyktis. 14 metų Adomaičių namų antrajame aukšte gyveno jų sūnaus Sauliaus šeima. „Niekuomet nesusipyko. Anyta Valerija tik geru žodžiu mini savo marčią. Darbšti, tvarkinga moteris. Augina gėles. Pasisiūlo nuvežti į miesto prekybos centrus ar kapines. Slaugo, kai anyta suserga.“
Nesipykdavę Valerija ir Steponas ir tarpusavyje. Jeigu įsiplieksdavo ginčas, tai tik trumpam. „Apsipykstame. Prieinu, savo žmogų pabučiuoju. Sakau: „Geriau nesipykim.“ Ir einam toliau koja kojon, susipykimas tik valandai", – pasakoja ponia Valerija.
Imdami pavyzdį iš tėvų visi Adomaičių vaikai gyvena santuokoje. Visi dirba čia pat, Lietuvoje. Nė vienas anūkas neišvažiavęs į užsienį. Anūkų jie turi 8, proanūkių – 4.
O seneliai, dar vis dirbdami, krutėdami, gali juos dovanomis palepinti.
Gyvenimas keitėsi
Nors ir darbais užsiėmę, Adomaičiai pasiilgsta įdomesnio gyvenimo savo kaime. Anksčiau bent kiną parodydavo. O dabar visiškai nėra kur išeiti. Nors antra vertus, vaikystėje ir jaunystėje gyvenimas buvo dar nykesnis.
Valerija prisimena, jog Velykos būdavusios viena iš šviesiausiųjų metų švenčių. Tačiau iki bažnyčios Velykų rytą pėsti traukdavo aštuonis kilometrus iš Beržiniškių kaimo iki Kelmės.
Stepono šeimoje augo 8 vaikai. Pyrago mama iškepdavo tik Velykoms.
Dabar nereikia maisto taupyti. Ir švenčių nereikia laukti, kad pyrago pavalgytum. Visko pilni namai. Modernus remontas, buitinė technika. Važiuoja nuosavais automobiliais. Belieka Aukščiausiojo melsti tik sveikatos.
Autorės nuotr.
DARNA: Valerija ir Steponas Adomaičiai įsitikinę, jog darbas šeimose padeda išlaikyti ir darną. Dirbant pyktis nėra kada.