Vašilėnai: pašaly, bet gyvi

Va­ši­lė­nai: pa­ša­ly, bet gy­vi

Kra­žių se­niū­ni­jo­je, ne­to­li Kark­lė­nų esan­tis Va­ši­lė­nų kai­mas įsi­kū­ręs ties ke­lių ra­jo­nų san­kir­ta. Ne­to­li Tel­šių ir Ši­la­lės ra­jo­nų ri­ba. Tel­šių Var­niai ir Ši­la­lės Kal­ti­nė­nai, ga­li­ma sa­ky­ti, ran­ka pa­sie­kia­mi. Bet iki ra­jo­no cent­ro Kel­mės – be­veik 40 ki­lo­met­rų. Va­ši­lė­niš­kiai džiau­gia­si ge­rais, vi­sa­da pa­dė­ti lin­ku­siais kai­my­nais, kai­mo sau­gu­mu ir šva­ru­mu. Bet kei­kia pra­stą ke­lią į Kel­mę.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Sau­gūs ir vie­nin­gi

Va­ši­lė­nuo­se lan­kė­mės sau­lė­tą die­ną. Tvis­kė­jo gy­ven­vie­tės tven­ki­nys. Sklei­dė­si pir­mo­ji ža­lu­ma. Ne­di­du­kė kom­pak­tiš­ka gy­ven­vie­tė , iš­si­ša­ko­ju­si ke­lio­mis trum­po­mis gat­ve­lė­mis. Jas ap­tū­pę ne­se­ni ta­ry­bi­nės sta­ty­bos mū­riu­kai ir kuk­lūs me­di­niai na­mai.

Ūki­nin­kų kie­mus ženk­li­na trak­to­riai, že­mės dir­bi­mo pa­dar­gai ir ki­ta tech­ni­ka. Be­maž vi­suo­se kie­muo­se – tvar­ka ir šva­ra.

Su Na­ba­rau­čyz­nos, Anu­liš­kės, Miš­ki­nių, Kark­lė­na­lių, Kry­žiš­kės, Pag­rįž­pel­kės ir Pa­girgž­dū­čio kai­mais be­si­ri­bo­jan­tys Va­ši­lė­nai ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se pir­mą kar­tą mi­ni­mi še­šio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­go­je, 1583 me­tais.

Va­ši­lė­nų švie­suo­lė, bu­vu­si bib­lio­te­ki­nin­kė, kny­gų apie Kark­lė­nus au­to­rė Ja­ni­na Gar­be­nie­nė kny­go­je „Kark­lė­nų at­spin­džiai“ pa­sa­ko­ja, jog Va­ši­lė­nų kai­mo pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo žo­džio „ši­las“.

Kark­lė­nų vals­čiu­je bu­vę du kai­mai Ši­lė­nų pa­va­di­ni­mu. Tai kel­da­vo pai­nia­vą. To­dėl prie vie­no kai­mų pri­dė­tas skie­muo „va“, ir kai­mas ta­po Va­ši­lė­nais.

Kai­mo sen­bū­viai sa­ko, jog tiek anks­čiau, tiek da­bar jau­čia­si sau­gūs. Du­ris ga­li pa­lik­ti už­rė­mę šluo­ta – nie­kas į vi­dų ne­drįs užei­ti. Nors kai­me yra vie­nas ki­tas vel­tė­dis (taip vie­tos gy­ven­to­jai va­di­na iš pa­šal­pų gy­ve­nan­čius žmo­nes) ta­čiau sve­ti­mo ir jie ne­si­gvie­šia. O sve­ti­mi čia neat­va­žiuo­ja. Gal to­dėl, kad kai­me­lis la­bai nuo­ša­lus? Iki ma­gist­ra­li­nių ke­lių po 20 – 36 ki­lo­met­rus.

O gal to­dėl, jog nė­ra ir tur­tuo­lių, iš ku­rių ga­lė­tum ką nors ver­tin­go nu­gvelb­ti?

Žmo­nės ver­ti­na ne tik sa­vo kai­mo sau­gu­mą, bet ir vie­ni ki­tus. Bu­vu­si kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė ūki­nin­kė Ste­fa Zel­bie­nė pa­sa­ko­ja, jog kai­mo žmo­nės – la­bai vie­nin­gi. Jei­gu ku­riam at­si­tin­ka bė­da ar pri­rei­kia pa­gal­bos, nė vie­nas neat­sa­kys, pa­dės kuo tik ga­li. O smul­kių ne­su­ta­ri­mų ar ap­kal­bė­ji­mų kaip ir vi­sur pa­si­tai­ko.

Nors gy­ven­to­jų – tik šiek tiek per šim­tą, į kai­mo bend­ruo­me­nę su­si­ra­šę 45. Pa­sak bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės Gra­ži­nos Rim­gai­lie­nės, į bend­ruo­me­nės ren­gia­mas šven­tes suei­na ir ne­prik­lau­san­tys bend­ruo­me­nei. Vi­si bend­rai šven­čia Ka­lė­das, Mo­ti­nos die­ną, per ru­dens šven­tę ren­gia ce­pe­li­nų po­ky­lį.

Bend­ruo­me­nės na­mai, pra­dė­ti re­mon­tuo­ti bu­vu­sios pir­mi­nin­kės Ste­fos Zel­bie­nės rū­pes­čiu ir pa­baig­ti Gra­ži­nos Rim­gai­lie­nės, da­bar vie­nin­te­lė kai­mo žmo­nių su­si­rin­ki­mų vie­ta. Čia jie pra­šo­si įlei­džia­mi ir kai ren­gia gi­mi­nių pa­si­sė­dė­ji­mus, ju­bi­lie­jus, ir kai iš­tin­ka ne­lai­mė.

„Pas­ta­tą pri­kė­lėm iš lau­žo krū­vos, – pa­sa­ko­ja S. Zel­bie­nė. – Anks­čiau čia bu­vo ko­lū­kio kon­to­ra. Tą da­lį, ku­rio­je bu­vo sa­lė, su­re­mon­ta­vo­me. Ta da­lis bend­ruo­me­nei ir pri­klau­so.“

Bend­ruo­me­nės na­mų re­mon­tas, sta­lai, kė­dės ir ki­ti bal­dai kai­na­vo 11 556 eu­rų. Dau­giau kaip 9 tūks­tan­čiai eu­rų – Eu­ro­pos pa­ra­ma, gau­ta per Kel­mės kraš­to par­tne­rys­tės vie­tos veik­los gru­pę.

Gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo per­pus

J. Gar­be­nie­nė sa­vo kny­go­je ra­šo, jog 1902 me­tais Va­ši­lė­nų kai­me bu­vo 62 gy­ven­to­jai. Vy­ra­vo stam­būs ūkiai. Dar iki šiol stam­bių­jų ūkių so­dy­bos ar so­dyb­vie­tės va­di­na­mos Čės­ni­ne, Pa­liu­li­ne, Ro­ce­vi­či­ne, Šim­ki­ne.

Ig­na­cas Čės­na val­dė 50, Si­mo­nas Čės­na – 46, An­ta­nas Ro­ce­vi­čius – 45, Juo­zas Šim­kus – 51, Vin­cas Zel­ba – 50 hek­ta­rų že­mės. Tiek hek­ta­rų tu­rė­da­mi jie jau bu­vo lai­ko­mi stam­biais ūki­nin­kais.

Vi­ki­pe­di­ja skel­bia, jog 1970 me­tais Va­ši­lė­nuo­se bu­vo 198, 1987 me­tais – 188, 2001 – 144, 2011 me­tais – tik 114 gy­ven­to­jų. Pas­ta­ruo­ju me­tų gy­ven­to­jų bus dar la­biau su­ma­žė­ję, nes mo­kyk­lą bai­gę į mies­tus iš­skraus­tė kai ku­rių šei­mų vai­kai. Be to, ke­le­tas žmo­nių mi­rė.

Šiuo me­tu Va­ši­lė­nuo­se taip pat ūki­nin­kau­ja ne­ma­žai jau­nų ir vi­du­ti­nio am­žiaus šei­mų. Jos tie­siog už­si­li­ko kai­me, su­si­grą­ži­no tė­vų, se­ne­lių ar pro­se­ne­lių že­mę. Ki­ti „už­si­ka­bi­no“ už vals­ty­bės skir­tų tri­jų hek­ta­rų.

„O ką čia dau­giau veik­ti? Tik ūki­nin­kau­ti,– sa­ko Ste­fa Zel­bie­nė. – Tik gai­la, jog že­mės ap­link ne­daug. Nė­ra kur plės­tis.“

Prieš dau­ge­lį me­tų Va­ši­lė­nuo­se už­da­rė me­di­nia­me pa­sta­te įsi­kū­ru­sią pra­di­nę mo­kyk­lą. Vai­kus ve­žio­ja į Kark­lė­nus, kur yra pa­grin­di­nė mo­kyk­la. Pas­kui jie ren­ka­si kur baig­ti gim­na­zi­ją – Kra­žiuo­se, Var­niuo­se, Kal­ti­nė­nuo­se ar Kel­mė­je.

Praė­ju­sių me­tų pa­va­sa­rį mo­kyk­lą bai­gė pa­sku­ti­nie­ji jau­nes­nių­jų kai­mo gy­ven­to­jų vai­kai. Da­bar au­to­bu­sė­lis į mo­kyk­lą iš Va­ši­lė­nų ve­ža tik pen­kis vie­nos Bra­zaus­kų šei­mos vai­kus.

Ši šei­ma il­gą lai­ką pa­ge­rin­da­vo kai­mo de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją. Au­gi­no 14 vai­kų. Jei­gu vie­nas ma­žy­lis ne­bū­tų mi­ręs, bū­tų 15.

Vy­riau­siam 30, ma­žiau­siam – tik tre­ji me­tai

Toks am­žiaus skir­tu­mas tarp pa­čios gau­siau­sios Va­ši­lė­nų kai­mo šei­mos vai­kų. Ke­tu­rio­li­kos vai­kų tė­vai As­ta ir Vac­lo­vas Bra­zaus­kai sa­vaip gar­si­na Va­ši­lė­nus. Ki­tos to­kios di­de­lės šei­mos Kel­mės ra­jo­ne nė­ra. Tik vie­na ki­ta to­kia yra ir Lie­tu­vo­je. Bū­da­mi Va­ši­lė­nuo­se vi­suo­met už­su­ka­me į bu­vu­sią pra­di­nę mo­kyk­lą.

Čia, prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų, už­da­rius mo­kyk­lą, bu­vo ap­gy­ven­din­ta dau­gia­vai­kė Bra­zaus­kų šei­ma. Iš to­lo ma­to­si, jog kie­me ver­da gy­ve­ni­mas. Ma­ma di­džiu­lia­me du­be­ny­je prau­sia ma­žiau­sią­jį sa­vo sū­nų. Pa­ma­tęs sve­ti­mus, vai­kas sprun­ka į tro­bą. Iš pa­skos – ir ma­ma. Bent jau nu­šluos­tys vai­ką.

Vy­res­nės mer­gai­tės, pa­siė­mu­sios bi­do­nė­lius, trau­kia į kai­my­nus. Pa­dės pa­si­dar­buo­ti – gaus pie­no ar ko­kį eu­rą. Vie­nas iš vy­res­nių­jų sū­nų pa­siė­męs už ran­kos ma­žes­nį­jį bro­liu­ką, kaž­kur nu­trau­kė ke­liu. Dau­gia­vai­kis tė­vas Vac­lo­vas vaikš­ti­nė­ja po kie­mą.

Ne vi­si ke­tu­rio­li­ka Bra­zaus­kų vai­kų na­muo­se. Vy­riau­sias tris­de­šimt­me­tis Kęs­tas gy­ve­na Pak­ruo­jo ra­jo­ne, pas As­tos Bra­zaus­kie­nės mo­ti­ną. Dar­buo­ja­si pas ūki­nin­ką, pa­de­da mo­čiu­tei.

29 me­tų Da­rius Pas­va­lio ra­jo­ne dir­ba žvė­re­lių fer­mo­je, su juo drau­ge ir 22 me­tų bro­lis Al­gir­das.

Dvi­de­šimt­me­tis Vir­gis mo­ko­si sta­ty­bi­nin­ko pro­fe­si­jos Kur­šė­nuo­se ir dar­buo­ja­si žvė­re­lių fer­mo­je.

Pen­ki iš de­vy­nių Bra­zaus­kų sū­nų – dar na­muo­se. 27 me­tų Do­na­tas ati­tar­na­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Jis ir 24 me­tų Vac­lo­vas pa­de­da vie­tos ūki­nin­kams.

Dar trys sū­nūs ir pen­kios duk­ros – ne­pil­na­me­čiai. Na­muo­se – 11 žmo­nių. Jie gy­ve­na iš 600 eu­rų pa­šal­pos. Pi­ni­gus jiems pa­de­da tvar­ky­ti so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­dė­jė­ja bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Gra­ži­na Rim­gai­lie­nė. Mat, šei­ma įra­šy­ta į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą dėl so­cia­li­nių įgū­džių sto­kos.

Mo­kyk­los pa­sta­tas jau ap­šiu­ręs. „Vie­tos už­ten­ka, bet rei­kė­tų re­mon­to,“ – neap­si­ken­čia ir blo­go­mis są­ly­go­mis gy­ven­ti įpra­tu­si dau­gia­vai­kė ma­ma As­ta Bra­zaus­kie­nė.

48 me­tų mo­te­ris glau­džia prie krū­ti­nės tre­jų me­tu­kų ma­žiau­sią­jį sū­nų Mar­ty­ną. Jį pa­gim­dė bū­da­ma 45 – erių. „Sun­kiai gim­džiau. Pri­rei­kė la­še­li­nės. Nuo pa­sku­ti­nio gim­dy­mo jau bu­vo praė­ję pen­ke­ri me­tai. Ti­kė­jau­si, kad dau­giau ne­bus vai­kų,“ – guo­džia­si dau­gia­vai­kė mo­ti­na, pa­gim­džiu­si 15 vai­kų. Vie­na jos duk­re­lė 1992 – ai­siais mi­rė bū­da­ma ma­ža.

Kai­my­nai su at­sar­ga ver­ti­na dau­gia­vai­kę šei­mą. Ne­sup­ran­ta, kam rei­kė­jo gim­dy­ti tiek vai­kų. Bet šei­ma, ma­tyt, ir šiuo klau­si­mu ne­tu­rė­jo so­cia­li­nių įgū­džių. Ta­čiau ir ne­smer­kia. Sa­ko, jog kai­mo pa­kraš­ty gy­ve­nan­tys Bra­zaus­kai nie­kam nie­ko blo­go ne­da­ro. Vai­kai pa­gal sa­vo su­ge­bė­ji­mus dar pa­de­da ir kai­my­nams.

So­dy­bos tuš­tė­ja

Vi­du­ri­nio­sios kar­tos šei­mų Va­ši­lė­nuo­se dar yra. Bet jų vai­kai į kai­mą jau ne­beg­rįž­ta. Gal­būt vie­nas ki­tas ka­da nors par­va­žiuos pe­rim­ti ūke­lio. Ta­čiau kol kas kai­me apie de­šimt tuš­čių tro­bų. Se­nie­ji šei­mi­nin­kai iš­mi­rė, o jau­nų neat­si­ran­da.

Va­ši­lė­nuo­se gi­mu­si ir au­gu­si ūki­nin­kė Jo­lan­ta Bu­kaus­kie­nė sa­ko, jog jai – bran­gus sa­vas kraš­tas, prie jo pri­pra­to, nie­ko sa­vo gy­ve­ni­me ne­no­rė­tų keis­ti. Ta­čiau sa­vo vai­kams čia su­grįž­ti var­gu ar lin­kė­tų.

„La­bai ato­ku, – sa­ko po­nia Jo­lan­ta. – Dar­bo die­no­mis au­to­bu­sas į Kel­mę va­žiuo­ja tik pu­sė sep­ty­nių ry­to, grįž­ta 16 va­lan­dą. Tik pir­ma­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais yra kuo grįž­ti anks­čiau – pus­va­lan­dis po vi­dur­die­nio. Aiš­ku, dau­ge­lis tu­ri au­to­mo­bi­lius. Ta­čiau at­stu­mai kai­nuo­ja. Ar­ti­miau­sia vais­ti­nė Var­niuo­se, už de­šim­ties ki­lo­met­rų. Me­di­ci­nos punk­tas – Kark­lė­nuo­se. Vi­sa lai­mė, jog fel­če­rė Onu­tė Ša­ki­nie­nė gy­ve­na Va­ši­lė­nuo­se. Pa­gelbs­ti, kai di­de­lė bė­da. Ypač jos pa­gal­bos rei­kia se­nu­kams.“

Mo­te­ris pa­si­gen­da ir par­duo­tu­vės. Ar­ti­miau­sia par­duo­tu­vė Kark­lė­nuo­se – už pen­kių ki­lo­met­rų. Prit­rū­kai drus­kos – kurk au­to­mo­bi­lį ar­ba eik sko­lin­tis pas kai­my­ną.

Jos ko­le­gė ūki­nin­kė Ste­fa Zel­bie­nė kei­kia pra­stą ke­lią į Kel­mę. Ūki­nin­kams ra­jo­no cent­re daug rei­ka­lų. Au­to­mo­bi­liu va­žiuo­ji lyg kra­ty­tu­ve sė­dė­tum.

Kai­mas nuo­lat ra­gi­na­mas kur­ti vers­lą, im­tis al­ter­na­ty­vių veik­los sri­čių. „Jei­gu aš au­gin­čiau braš­kes, – svars­to S. Zel­bie­nė. – Jas rei­kė­tų vež­ti į tur­gų par­duo­ti. Nu­dar­dė­ju­si iki Kel­mės nu­vež­čiau ne uo­gas, o ty­re­lę.“

Ne­pai­sant kai ku­rių ne­pa­to­gu­mų, va­ši­lė­niš­kiai dar ne­bė­ga iš sa­vo na­mų. Nuo­ša­lu­mas tu­ri sa­vų trū­ku­mų, sa­vų pri­va­lu­mų. „Nors pa­ša­ly, bet dar gy­vi,“ – sa­ko Va­ši­lė­nų kai­mo bend­ruo­me­nės „Var­pe­lis“ pir­mi­nin­kė Gra­ži­na Rim­gai­lie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

ŠVIE­SUO­LĖ: Va­ši­lė­nų švie­suo­lė bib­lio­te­ki­nin­kė, kraš­to­ty­ri­nin­kė, tri­jų kny­gų au­to­rė Ja­ni­na Gar­be­nie­nė vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do ne­di­de­lia­me Va­ši­lė­nų kai­me­ly­je. Ta­čiau tai ne­truk­dė jai su­rink­ti daug kraš­to­ty­ri­nės me­džia­gos apie Kark­lė­nus, Va­ši­lė­nus bei ki­tus apy­lin­kių kai­mus, pa­ra­šy­ti tris kny­gas apie šį kraš­tą ir pel­ny­ti ap­do­va­no­ji­mų.

ŽENK­LAS: Še­šio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­go­je pir­mą kar­tą ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se pa­mi­nė­tas Va­ši­lė­nų kai­mas pa­žy­mė­tas bent ženk­lu. Ra­jo­ne yra kai­mų, ku­rie ne­tu­ri nė len­tos su pa­va­di­ni­mu, žy­min­čios kai­mą.

ŪKIAI: Va­ši­lė­nų gy­ven­to­jai daž­niau­sia ver­čia­si že­mės ūkiu ir gy­vu­liais.

GAM­TA: Kaip ir dau­ge­lis Kel­mės ra­jo­no kai­mų Va­ši­lė­nai taip pat ga­li pa­si­gir­ti gra­žia gam­ta.

NA­MAI: Bu­vu­si pra­di­nė mo­kyk­la ta­po dau­gia­vai­kės Bra­zaus­kų šei­mos na­mais. Per ke­tu­rio­li­ka me­tų būs­tas ap­leis­tas, rei­kia re­mon­to.

MA­MA: Pen­kio­li­ka vai­kų pa­gim­džiu­si ir ke­tu­rio­li­ka išau­gi­nu­si As­ta Bra­zaus­kie­nė glau­džia ma­žiau­sią­jį sū­ne­lį tre­jų me­tu­kų Mar­ty­ną.

GAT­VĖS: Ke­liu­kus pri­me­nan­čios Va­ši­lė­nų gat­vės pa­va­din­tos kai­my­ni­nių kai­mų var­dais.