Naujausios
Žmonės eurą taupo labiau negu litą
Lioliuose parduotuvę įkūręs Egidijus Navickas nesiskundžia prasta apyvarta. Sausis šiemet skirtingai nuo kitų metų nebuvo sausas. Verslininko nuomone, taip atsitiko dėl to, kad žmonės dar turėjo litų ir norėjo juos išleisti. O antroje sausio pusėje lengviau leido ir eurus, nes viskas atrodė labai pigu.
Vasarį ir kovą vartotojai išmoko finansų pamoką – pardavėjos pajautė, jog pirkėjai eurus taupo labiau negu litus.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Perkamiausia prekė – alus
Didžiulis dviaukštis buvusios kooperatyvo parduotuvės pastatas – apytuštis. Prekybos salė įrengta pirmame aukšte. Joje telpa ir maistas, ir būtiniausios ūkinės prekės. Tačiau pirkėjai nesibūriuoja. Ateina vienas. Po kurio laiko – kitas.
Apyvarta padidėja tomis dienomis, kai moka pašalpas ir pensijas. Tuomet pirkėjai leidžia sau daugiau. Iš pašalpų gyvenančios šeimos nusiperka daugiau negendančių maisto produktų. Skanesniu kąsniu pasilepina seneliai ir globos namų gyventojai.
Tie, kurie nemoka elgtis su pinigais, atėję praperka pusę pašalpos ar pusę pensijos iš karto. Tomis dienomis einamiausia prekė – alus.
„Esu gimęs ir augęs Lioliuose, – pasakoja parduotuvės savininkas Egidijus Navickas. – Kartais man tiesiog gėda už savo kaimą. Perkamiausia prekė – ne duona, o alus. Ir nori vyrai stipraus alaus. Sako: „Vandenukas bėga ir iš čiaupo.“ Klausiu tiekėjų, kaip yra kitur. Jie sako, kad visur tas pats. Vyrai gauna lengvus pašalpų pinigus. Neuždirbus, negaila lengvai juos išleisti.“
Antra vertus, jeigu neprekiautų alumi, kaimo parduotuvė sunkiai išsilaikytų. Gyventojų nuolat mažėja. Pensininkai miršta. Jaunimas išvažiuoja.
Lioliuose šiuo metu yra dvi parduotuvės. Abi išsilaiko. Tačiau elgtis, pasak pono Egidijaus, reikia labai apdairiai. Atsakingai rinktis prekių asortimentą. Ilginti darbo laiką. Kaimo verslininkas turi būti labai lankstus – tiesiog jausti gyventojų poreikius.
Šeima gyvena iš ūkio ir parduotuvės
Egidijus Navickas mokėsi agronomijos. Tačiau pagal specialybę taip ir neteko dirbti. Pats kibosi į žemę. Turi neperdidžiausią ūkį. Deklaruoja 30 hektarų pasėlių plotų, laiko kelias karves. Augina mėsinių galvijų. Ūkiu daugiau rūpinasi žmona ir sūnus.
Pačiam Egidijui tenka daugiau laiko sugaišti dėl verslo. Prieš dešimtmetį, išgirdęs, kad parduodamas buvusios kooperatyvo parduotuvės pastatas, lioliškis sukluso. Pagalvojo, jog visai neblogai būtų užsiimti prekyba. Lioliuose parduotuvę turėjo jo kaimynas. Neblogai sekėsi.
Iš pradžių nupirko antrąjį parduotuvės aukštą. Po to pardavė ir pirmąjį. Kaime gyvenančiai Navickų šeimai tai buvo nemaža investicija. Teko skolintis. Po to dar reikėjo suremontuoti patalpas.
Tačiau dabar parduotuvė yra nebloga paspirtis šeimos biudžetui. Galiausiai darbo vieta sau, dviems pardavėjoms ir buhalterei.
Prekybininkas turi būti lankstus
Prekes į E.Navicko parduotuvę dažniausiai atveža tiekėjai. Tačiau ponas Egidijus ir pats dažnai vyksta į bazes. Dažniausiai ieško kaimo žmonių pageidaujamų prekių. Pardavėjos surašo pageidavimus. O savininkas ieško prekės.
Tačiau kartais akys užkliūva už kokio daikto, kurio kol kas niekas neprašė, bet jis gali praversti ateityje. Pavyzdžiui, kai iškrenta daugiau sniego, pirkėjai masiškai reikalauja sniego kastuvų. Jeigu jų nebūtų parduotuvėje, lioliškiai važiuotų pirkti kitur. O kai pasirūpini iš anksto, reikalinga prekė padidina būtent tavo parduotuvės apyvartą.
Kadangi parduotuvės patalpos nemažos, savininkas stengiasi palaikyti kuo platesnį prekių asortimentą. Prekių užsako ne po daug, bet įvairių, kad patenkintų visų poreikius. Yra net kubilų mėsai sūdyti, medvarščių, klijų ir dažų.
Dauguma lioliškių yra pamėgę Šaukėnų duoną. Jos atveža tris kartus per savaitę – ir visuomet išperka. Per dvi dienas šios duonos parduodama už 160 eurų.
Tačiau E.Navickas prekiauja ir „Molupio“ bei Klaipėdos duona. Mat, yra pirkėjų, kurie pageidauja tik Klaipėdos plikytos duonos. Kiti pamėgę „Molupio“ kepinius. Privalo atsižvelgti į visų norus.
Panašiai ir su pieno produktais. Pieną, grietinę, varškę ir kitus dalykus perka iš „Žemaitijos pieno“ bendrovės. Tuo pačiu jie atveža ir mineralinio vandens bei vaisvandenių. Tačiau kai kurie pirkėjai nori Kelmės pieninės produktų. Todėl ir iš Kelmės perka sviestą, pieną, kefyrą.
Ponas Egidijus sako, jog norint parinkti teisingą asortimentą, reikia jausti ir laiko pulsą. Pavyzdžiui, pavasarį ir vasarą perka daugiau kefyro. Per darbymetį reikia daugiau pusgaminių ir neverdamų, tuoj pat valgomų maisto produktų.
Tuomet parduotuvėje ilginamas ir darbo laikas. Per darbymečius Liolių parduotuvė kartais dirba iki 22 valandos. Dirba ir savaitgaliais. Reikia prisitaikyti prie pirkėjo.
Aštuonias darbo valandas atidirba pardavėjos. O vakare prie prekystalio stoja tiekimo reikalus susitvarkęs pats savininkas.
Sau leisti gali nedaug
Paklaustas, ką gyvendama iš ūkio ir iš verslo sau gali leisti Navickų šeima, ponas Egidijus atsakė, jog tiesiog nėra laiko ką nors sau leisti. Ūkyje išeiginių dienų nėra. O ir parduotuvė dirba savaitgaliais.
Tik vieną kartą prikalbintas kitų verslininkų leido sau savaitei išvažiuoti į Austriją. „Nei pasaulis, nei verslas dėl tos savaitės nesugriuvo. Bet jeigu tokios kelionės kartotųsi dažniau, ko gero, atsilieptų,“ – sako E.Navickas.
Autorės nuotr.
GYVENIMAS: Lioliuose parduotuvę įkūręs Egidijus Navickas sako, jog kaime, kur kasdien mažėja gyventojų, parduotuvę išlaikyti sunkoka. Reikia mokėti nekilnojamojo turto ir kitus mokesčius. Tačiau kaime dar nėra taip blogai, kaip kartais piešiama. Juk Lioliuose yra ir ambulatorija, ir Senelių globos namai, ir mokykla, ir seniūnija. Darbo vietos lemia ir verslo padėtį.