85-erių menininkas populiarumo viršūnėje

Jau 13 me­tų Jo­niš­ky­je gy­ve­na neei­li­nė as­me­ny­bė – ka­ri­ka­tū­ris­tas, gra­fi­kas ir po­rtre­to meist­ras Ama­li­jus Nar­bu­tas. Jo ka­ri­ka­tū­ros iki šiol eks­po­nuo­ja­mos ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Tur­ki­jo­je, Len­ki­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, Ser­bi­jo­je, Kip­re, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Ita­li­jo­je, Bel­gi­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Slo­vė­ni­jo­je, Ira­ne, Ja­po­ni­jo­je, Bra­zi­li­jo­je, Ka­na­do­je, Vo­kie­ti­jo­je bei ki­to­se ša­ly­se, o Vin­co Ku­dir­kos pla­ka­ti­nis po­rtre­tas nuo 1991-ųjų įra­šy­tas į Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos „Vik­to­ri­jos ir Al­ber­to“ ( Jo di­de­ny­bės ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos – Au­to­rės pa­sta­ba) mu­zie­jaus kar­to­te­ką.

Pir­ma­die­nį, pa­si­tin­kant gy­ve­ni­mo 85-me­tį, Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je eks­po­nuo­ja­ma kū­rė­jo dar­bų pa­ro­da „Ap­link sau­lę 85 kar­tus“.

– Ama­li­jus yra mū­sų... Jū­sų, – ban­dė juo­kau­ti me­no­ty­ri­nin­kė Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė, ome­ny tu­rė­da­ma, kad A. Nar­bu­tas daug me­tų bu­vo mi­ni­mas kaip šiau­lie­tis. Juk jis šia­me mies­te gy­ve­no, kū­rė, dir­bo ga­myk­lo­se – jis gi pro­fe­sio­na­lus in­ži­nie­rius tech­ni­kas, dės­tė Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to (da­bar – Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas) Šiau­lių va­ka­ri­nia­me fa­kul­te­te, ra­šė moks­li­nius straips­nius ir net su ko­le­go­mis su­kū­rė sten­dą bi­no­ku­li­niam akių ty­ri­mui, tai­ko­mą me­di­ci­no­je ir moks­le. Bet da­bar jis mū­sų – ku­ria­me pa­sau­lio kam­pe be­pa­si­ro­dy­tų jo dar­bai, ša­lia Lie­tu­vos mi­ni­mas ir Jo­niš­kis, ku­ria­me kū­rė­jas gy­ve­na, ku­ria ir džiau­gia­si ra­my­be.

Me­ne jis vi­sai sa­va­moks­lis. Pa­sak M. Ado­ma­vi­čie­nės, ke­lią pra­dė­jęs nuo pri­mi­ty­viau­sių pir­mų žings­nių – tech­ni­kos žmo­gus pir­mą ka­ri­ka­tū­rą vie­šai pub­li­ka­vęs dar 1952 me­tais. „Kie­tas kaip tit­na­gas, su­ge­bė­jęs pa­siek­ti, kad jo me­džio, li­no rai­ži­niai pa­sie­kė pro­fe­sio­na­lu­mo ly­gį, jo dar­bai ele­gan­tiš­ki su san­tū­ria, daug pa­sa­kan­čia li­ni­ja. Ko­kia meist­rys­tė ne tik ran­kų, bet ir jaus­mo, min­ties, in­te­lek­to, aukš­tos kul­tū­ros. Dai­li­nin­kas, su­ge­bė­jęs pa­sau­liui pa­sa­ky­ti, kad yra to­kia Lie­tu­va“, – kal­bė­jo me­no­ty­ri­nin­kė.

– Ama­li­jus yra ir mū­sų, – tę­sė Lie­tu­vos ba­jo­rų ka­ra­liš­ko­sios są­jun­gos Šiau­lių kraš­to ba­jo­rų są­jun­gos va­do­vė Dia­na Vals­kie­nė.

Iš­ties, A. Nar­bu­tas iš la­bai gar­bin­gos gi­mi­nės, ku­rio pro­prop­ro­tė­viui Jau­niui Va­li­man­tai­čiui, Vy­tau­to Di­džio­jo ša­li­nin­kui ir bend­ra­žy­giui, pir­ma­jam Tra­kų vai­va­dai, dar 1413 me­tų spa­lio 2 d. pa­ts Vy­tau­tas Di­dy­sis įtei­kęs ba­jo­riš­kos kil­mės her­bą „Za­do­ra“, ku­rio at­vaiz­de – liū­to gal­va su de­gan­čiu lie­žu­viu. Jau­niaus anū­kas jau ne­šio­jo Nar­bu­to pa­var­dę, ku­ri iš­si­lai­kė iki šių die­nų . Ta­čiau apie tai daug kal­bė­ti, o juo la­biau gir­tis, Ama­li­jus ne­lin­kęs – ne vi­si vi­suo­me­nė­je į to­kius gar­bin­gus gi­mi­nės ti­tu­lus iš praei­ties žvel­gia pa­lan­kiai. To­dėl pa­ts kū­rė­jas sa­vo var­dą lin­kęs pa­tei­sin­ti pa­ts, sa­vo dar­bais, o ne dangs­ty­tis gar­bin­gais pro­pro­tė­viais, ku­rie be jo­kios abe­jo­nės yra in­te­li­gen­ci­jos, kul­tū­ros, in­te­lek­to šal­ti­nis ir pa­ma­tas. Tad nė­ra ko ste­bė­tis šio žmo­gaus uni­ver­sa­lu­mu – juk Ama­li­jus nuo 1990 me­tų lei­do ir re­da­ga­vo sa­ty­ros ir hu­mo­ro žur­na­lą „Tit­na­gas“, ra­šė hu­mo­res­kas, pamf­le­tus, ver­tė kny­gas...

85-me­čio pro­ga su­reng­to­je pa­ro­do­je žiū­ro­vą pa­si­tin­ka trys po­te­mės ˜– gra­fi­ka, po­rtre­tas ir ka­ri­ka­tū­ra. In­ži­nie­riui pa­gal pro­fe­si­ją tai tar­si trys my­li­mos, ne­skai­tant žmo­nos Dan­gu­tės. Nors tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je Ama­li­jus la­biau pa­žįs­ta­mas kaip ka­ri­ka­tū­ris­tas, ta­čiau sau­go ser­ti­fi­ka­tą iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos už gra­fi­kos dar­bą tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Kū­ry­ba – me­nas per pa­štą“. O su ka­ri­ka­tū­ro­mis pa­sku­ti­nius tris me­tus iš ei­lės iš Kip­re vyks­tan­čio tarp­tau­ti­nio ka­ri­ka­tū­ris­tų fes­ti­va­lio į Lie­tu­vą, į Jo­niš­kį, kur gy­ve­na kū­rė­jas, at­skrie­jo dip­lo­mas, me­da­lis ir pri­zas.

1994 me­tais, kai Lie­tu­va pa­te­ko tarp tų 10 lai­min­gų­jų, priim­tų į Eu­ro­pos Są­jun­gą, du ka­ri­ka­tū­ris­tai iš Lie­tu­vos pa­kvies­ti į Eu­ro­pos ka­ri­ka­tū­ris­tų fies­tą. Vie­nas iš jų – Ama­li­jus su sa­vo kū­ri­niais. Vie­ną iš jų – su pa­spir­tu­ku link ge­ro­vės sku­ban­čią Lie­tu­vą – pa­do­va­no­jo ir mū­sų ra­jo­no me­rui Vi­ta­li­jui Gai­liui. Gal tai užuo­mi­na, kad to­kia pat pro­gre­si­ja ly­dė­tų ir mū­sų ra­jo­ną?

Pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu ant­ro­ji au­to­riaus do­va­na – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus, kaip vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­lio, pla­ka­ti­nis po­rtre­tas, su ku­riuo žmo­nės ėjo į At­gi­mi­mą, su­kur­tas prieš 30 me­tų, ir­gi per me­ro as­me­nį ati­te­ko Jo­niš­kio vi­suo­me­nei.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vęs ko­le­ga A. Nar­bu­to dar­buo­se įžvel­gęs gra­fi­ko Sta­sio Kra­saus­ko įta­ką, au­to­rių pa­va­di­no „tik­ru, stip­riu krie­nu“, ku­ris dar ab­so­liu­čiai dar­bin­gas.

Ama­li­jaus Nar­bu­to dar­bai Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je bus eks­po­nuo­ja­mi iki lapk­ri­čio 23-osios. Ap­žiū­rė­ki­te ir pa­tys įver­tin­ki­te.