Naujausios
Iš karvelių istorijos
Įvairių kraštų istorija, kurioje gvildenami šalia žmogaus sukiojęsi karveliai, yra turtinga faktų ir etnokultūros mokslinės analizės dalis.
Egipto piramidėse išlikę sienų raižiniai dažnai atkartoja karvelio formą. Iškalbingi pasakojimai apie kabančius Babilono sodus, kuriuos karalius pastatė, įrengė drėkinimo sistemą jų terasose, apsodino retais augalais ir priveisė galybę ulbančių-čiulbančių paukščių savo mylimai žmonai, parsivežtai iš Medinos (Maltos karalystė). O Medina garsėjo įvairiais paukščiais, tarp jų ir karveliais. Nojus iš savo laivo/arkos leido balandžius, norėdamas sužinoti, ar atslūgo vandenys.
Pagonybėje balandžiai buvo naudoti kaip aukos dievams. Viduriniais amžiais balandžiai nešė žinias iš mūšio lauko į pilis ir atgal. Pasitelkus balandžius tarp miestų buvo vykdomas susirašinėjimas. Šie paukščiai skraidino ne tik laiškus, bet ir vaistus.
Balandžiai buvo auginami ir pramogai. Ir dabar pasaulyje organizuojamos balandžių lenktynės, labai populiarios balandžių parodos. Balandžių skrydžiais akcentuojamas vestuvių pokylis ir krikštynos.
Iš religinių traktatų
Balandis/karvelis užima ypatingą vietą krikščionių ir judėjų religijose.
Dėkodami Dievui už sūnų Jėzų, porelę balandžių į šventyklą atnešė šv. Marija ir šv. Juozapas. Balandžio pavidalu ant Jėzaus galvos nusileido Šventoji Dvasia, kai Jordano upėje jį krikštijo šv. Jonas Krikštytojas.
Šventoji Dvasia. Retai kurioje bažnyčioje nepamatysi ant lubų, altorių viršutinėje dalyje suspindusio, tarsi besiveržiančio pro debesis balandžio. Jo reikšmingumą, net šventumą suteikia baltai gelsvi spinduliai, iššokantys, ištrykštantys iš paukščio krūtinės. Tai vienas iš krikščioniškų simbolių, perteikiantis Dieviškas dorybes – meilę, tikėjimą ir viltį. Todėl į dangų paleisti balandžiai vestuvių šventėje simbolizuoja susirinkusiųjų palinkėjimą – gyvenkite šioje poroje kaip balandžiai iki mirties.
Krikštynų ceremonijoje naudojami balandžiai simbolizuoja priartinimą prie Dievo ir apsaugą nuo nelaimių ir bėdų gyvenimo kelyje.
Iš štetlų bendruomenių gyvenimo
Grįžtant prie Lygumų krašto istorijos galima teigti, jog apie miestelį išsidėsčiusiuose kaimuose laukiniai karveliai glaudėsi prie sodybų, gyveno pastatų pastogėse. Miestelyje gyvenę žydai taip pat laikė balandžių.
Neturtingų žydų kuklūs pastatėliai mažuose kiemuose buvo labai kompaktiškai išdėstyti. Virš pastatų buvo įrengiamos balandinės. Jose gyveno tiek veisiami balandžiai, tiek laukiniai karveliai.
Apie žydų virtuvę Lygumų krašte informacijos išliko mažai. Pagrindinis Lietuvos neturtingų žydų produktas buvo bulvės, tai liudija ir daina apie bulves:
Sekmadienį – bulvės, pirmadienį – bulvės,
Antradienį ir trečiadienį – bulvės,
Ketvirtadienį ir penktadienį – bulvės,
Šabo (šeštadienį) paįvairinimui – bulvių kugelis!
Sekmadienį – ir vėl bulvės!
Duona su bulvėmis, mėsa su bulvėmis,
Pietums ir vakarienei – bulvės,
Vėl ir vėl bulvės.
Dar kartą paįvairinti – bulvių kugelis!
Sekmadienį – ir vėl bulvės!
Vėl bulvės, vėl bulvės,
Dar kartą bulvės!
Šiandien ir rytoj – bulvės!
(Iš jidiš kalbos vertė R. Anulytė)
Gaminant dainoje minimą kugelį buvo dedama riebalų ar mėsos. Taigi, kugelio vienas iš sudedamųjų ingredientų galėjo būti ir karvelis (autorės prielaida). Karveliai žydų virtuvėje galėjo būti verdami ir kepami. Valgomi su bulvėmis. Ir ne tik. Reikia pažymėti, jog morkas Lietuvos žydai naudojo tiek saldiems patiekalams gaminti, tiek ir prie mėsos patiekalų. Konkrečių receptų nebuvo rasta. Tie, kurie galėtų apie žydišką virtuvę kalbėti, dingo.
Apie tai ir Kęstučio Navako eilėraštis „Riksmas“:
žydai greitai visi ateikit
nes mes turime valgių gausiai
mes gyvenam kukliai ir taikiai
to kuklumo taikos ir gausit
sara latkių apsčiai prikepus
chaimas gert šį tą paruošęs
o ir fidleriai mūsų gabūs
o ir dukros mūs štai jau puošias
senas chackelis gal ateitų
pažiūrėt kaip gyventi gera
mums pakaktų klarnetų fleitų
ydish lid padainuotų sara
juk tai chanuka mūsų šventė
ji tau švies jei kely paklydai
tad ateikite pagyventi
tik ateikit. Bet kur jūs? ŽYDAI!!!
Žydų kapinėse
Žydų neliko. Liko pastatai ir gatvės. Liko istorijų trupiniai apie Lygumuose gyvenusius turtingus ir vargšus žydus. Liko ir antkapiniai paminklai senosiose žydų kapinėse ant Kruojos kranto.
Iškalbinga yra juodo akmens plokštė, kurios apatinėje dalyje iškalti du vienas į kitą atsisukę balandėliai. Virš jų tekstas:
MYLIMAI MAMYTEI, MIRUSIAI ŠABO DIENĄ.
(Vertė Elijas Giršas iš Izraelio)
Ką byloja paukštelių figūros antkapyje?
Gal akmenskaldžio iškalti paukščiai siunčia žinią gyviesiems, jog kape guli gerbiama moteris.
Akcentuotina, kad antkapyje iškaltos paukščių figūros yra tokios, kokias šalia žydų gyvenę lietuviai kėlė virš stogų ir puošė trobesius. Tokie vienas į kitą atsukti paukšteliai buvo karpomi iš popieriaus ir tokiais karpiniais puošiami katalikų gyvenamųjų namų langai kaime bei miestelyje. Tokių formų karvelių figūromis buvo dekoruojami lovų skalbiniai ir virtuvės dangalai, baldai ir keraminiai indai.
Tad galima teigti, jog Lietuvoje gyvenusios tautinės bendruomenės turėjo ne tik skirtumų, bet ir bendrumų, nes savo gyvenimo būdu viena kitą papildė. Karveliai/balandžiai taip pat jungė visus Lietuvos gyventojus prieš šimtą ir daugiau metų.
Karvelis Žiemgaloje
Šiaurės Lietuvoje į šeimų, bendruomenių, kaimų, giminių istoriją ir kultūrą yra įaugęs karvelis/balandis. Reikėtų prisiminti, jog VIII–XII a. Žiemgalos teritorijoje nuo Dauguvos iki Mūšos intakų pietuose susiformavo išskirtinė narsių, kūrybingų ir išradingų žmonių visuomenė. Archeologų rastos turtingos įkapės parodė, jog papuošaluose vaizduojami ir karveliai.
–
Laikas būtų sugrąžinti sunaikinto kaimo Janiškaičiai pavadinimą, t.y. pakeisti iš Joniškaičių į Janiškaičių (pagal to krašto dialektą). Karvelis taip pat turi būti naudojamas Žiemgalos krašto simbolikoje kaip išlikusi etnokultūros dalis, kartu ir ateities šauklys žiemgališkam identitetui išlaikyti.
