Naujausios
Brangiausiai kainuojanti laisvė
E. Madatova kilusi iš Gomelio apskrities, studijavo Minsko konservatorijoje. Su A. Alekseeva ir „Polifonijoje“ Šiauliuose taip pat dainuojančiu Denisu Ivanovu, kuriam A. Lukašenkos režimas kirto itin skaudžiai (apie D. Ivanovą „Šiaulių krašte“ rašyta spalio 4 dieną „Dainininkas iš Baltarusijos: ten – KGB voratinklis“ – red. past.), dirbo Minsko filharmonijos kameriniame chore.
„Mūsų visų atvykimas į Lietuvą susijęs su 2020 metų Baltarusijos prezidento rinkimais ir 2022 metų įvykiais Ukrainoje. Nieko negalima buvo sakyti, ir net mažiausias pasisakymas apie nesąžiningus A. Lukašenkos rinkimus arba menkiausias Ukrainos palaikymas galėjo skaudžiai atsiliepti. Daug kam ir atsiliepė“, – pasakoja kelerius metus Lietuvoje, Šiauliuose, gyvenanti, dirbanti ir kurianti Ekaterina.
Kai prasidėjo karas, prisimena ji, visiems buvo labai baisu. Minske, skirtingai negu kituose šalies miestuose, kur gyventojai vadovaujasi televizine propaganda, kilo masinė panika.
Dirbdama Filharmonijoje, ji gavo pasiūlymą eiti pareigas Minsko universiteto Dirigavimo katedroje. Sutiko nedvejodama. Tačiau pradėjusi darbą su studentais, vieną rytą sulaukė skambučio – kvietimo ateiti pabendrauti su „vienu žmogumi“ – nekilo abejonių, kad kviečia KGB.
Bendravimas su „tuo“ žmogumi“ buvo ne apie muziką, o apie draugus, kurie dalyvavo akcijose prieš nesąžiningus prezidento rinkimus. Pokalbio rezultatas, kuris KGB, akivaizdu, netenkino, Ekaterinai kainavo darbą universitete, o ir tobulėjimo ateitis, moters žodžiais, liko su klaustuku. Tiesiog paskambino ir pasakė, kad atleido. Dar pridėjo, jeigu norinti paklausti, kodėl atleido, turi ateiti dar kartą. E. Madatova žinojo, kad tie, kurie nueina aiškintis, atsiduria kameroje, todėl nerizikavo.
„Prisimenu, važiuoju tramvajumi ir tiesiog panikos priepuolis prasidėjo dėl to, kas vyksta. Tada pirmąkart pagavau save galvojančią apie pažįstamą dirigentą Liną Balandį iš Lietuvos. Nors gal 10 metų mudu nesimatėme, išdrįsau jam parašyti: „Linai, norėčiau atvažiuoti į Lietuvą.“ Ten aš privačiai dėsčiau vokalą, didžioji dalis mano studentų – programuotojai. Būdavo, ateina į paskaitas ir sako, kad visa jų kontora išvažiuoja į užsienį, visus išveža į saugias vietas. Todėl ir ryžausi parašyti Linui, kad jei yra kur nors laisva vieta, būčiau dėkinga, jei jis padėtų. Žinote, aš beprotiškai myliu Baltarusiją, bet tada ėmiau jausti, kad ten man ne tik nebesaugu, bet ir nebėra galimybės augti, tobulėti kaip menininkui profesionalui“, – sako E. Madatova.
Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedros lektorius, menų daktaras Linas Balandis savo šalies politikos išgąsdintai Ekaterinai atsakė nedelsdamas: „Tu tik atvažiuok, galėsi dirbti, kur norėsi.“
Jai, sako, buvo tas pats, kur būti – svarbiausia, kad ramybė. Ir ji pasirinko gyventi Šiauliuose, dirbti „Polifonijoje“.
„Kai atvažiavau į Šiaulius, choro „Polifonija“ vadovybė ir visas kolektyvas mane išskėstomis rankomis sutiko. Viskuo pasirūpino. Tai buvo taip jautru, net sukrečiamai – savo šaliai nereikalinga, o Lietuva sutinka taip šiltai“, – naują pradžią svetimoje šalyje iki šiol su jauduliu prisimena menininkė.
Pirmas savaites naujoje darbovietėje, pasakoja, vaikščiojusi sukrėsta ir išgąsdinta.
„Man viskas taip buvo keista, neįprasta. Kad ir darbuotojų bei vadovų santykiai. Baltarusijoje, jeigu yra direktorius, tai jis vadovauja, galima sakyti, engia darbuotojus: tu daryk tą ir tą, o taip nedaryk. Spaudimas ten. Taigi atvažiavusi čia elgiausi taip pat – neduok Dieve, kažkam užkliūti. O paskui man vienas iš choristų pasakė: „Katia, užtenka, čia laisva šalis: nori eiti, eik, nenori, neik, nenori daryti, nedaryk. Tavo asmeninis reikalas. Tų žodžių dėka atsipalaidavau.“
Ir vieną dieną L. Balandis Ekateriną paklausė, gal ji turi galimybę iš Baltarusijos pasikviesti daugiau žmonių, pavyzdžiui, bosas chore reikalingas. Taip į Šiaulius atvyko bosas Denisas Ivanovas ir sopranas Arina Alekseeva.
„Pasakiau, atvažiuokit, Šiauliai nors ir nedidelis miestas, ne toks kaip Minskas, bet čia yra laisvė, kuri daugiausia kainuoja.
Kūrybinių minčių antplūdis
Arina Alekseeva Minsko filharmonijos kameriniame chore dirbo 17 metų. Vieną dieną, anot 45 metų moters, parašė Katia (Ekaterina Madatova – red. past.) ir paklausė, ar ji nenorėtų padirbėti Lietuvoje. Nuo to momento, prisipažįsta, aiškiai supratusi, kad savo balso, savo laisvo dainavimo Baltarusijos, kur yra cenzūra, kur kiekvieną koncertą, kiekvieną repertuarą kontroliuoja valstybės saugumo organai, publikai atiduoti nebegali.
Augti ten kaip menininkui, įsitikinusi A. Alekseeva, nebebuvo galimybės. Anksčiau, teigia, bent važiuodavo į užsienio gastroles, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje viskas buvo uždaryta ir niekur, išskyrus Rusiją, išvažiuoti nebebuvo leidžiama. Kiekvieno koncerto programa būdavo siunčiama patikrai, būdavo patikrinamas kiekvienos dainos tekstas ir jeigu jame randama bent užuomina apie politinius santykius, apie laisvę, apie taiką, nurodoma šito kūrinio neatlikti arba panaikinti konkretų stulpelį. Dėl to, sako Arina, buvo uždrausti baltarusio rašytojo Janko Kupalos kūriniai, kuriuose jis atviru tekstu rašė, kad nori būti laisvas ir kvietė kitus būti laisvus. Nuo 2020 metų net žodis „laisvė“, anot pašnekovės, buvo draudžiamas, atrodė, kelia grėsmę, o cenzūra tokia, kad menininkai tiesiog nesivystė, tik stovėjo vietoje ir degradavo.
„Dievas man padėjo, kad Katia parašytų būtent man. Tiesą sakant, aš iš karto sutikau. Sakoma, kad Tėvynė yra ten, kur artimieji. Mano artimieji yra Baltarusijoje, bet aš aiškiai supratau, kad jeigu šituo pasiūlymu nepasinaudosiu ir nežengsiu žingsnio, mano artimiesiems bus tik blogiau. Man atrodo, kad dabar ir jie, ir aš daug laimingesni negu buvome tada. Repeticijos pas Liną Balandį tokios įdomios, čia taip įdomu dirbti. Ir atrodo, kad man ne 45 metai, o gal tik 30 – jėgų antplūdis, daug kūrybinių minčių, norų. Nes laisvė kūryboje yra daryti ne tai, ką tau liepia, o tai, ką tu nori. Nuo tada, kai čia atvažiavau, esu dėl to euforijoje“, – sako Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ choristė.
Karjeros laiptais ir laipteliais
Ekaterina Madatova tikina, kad čia, Šiauliuose, ėmė pildytis ir tai, apie ką tiesiog negalvojusi.
„Polifonijos“ direktorė Nijolė Saimininkienė žinojo, kad aš Baltarusijoje dėsčiau vokalą, todėl paklausė, ar norėčiau savo studijos? Davė aparatūrą, suteikė patalpą, tik, pasakė, duok skelbimus ir pradėk. Ir štai jau verčiuosi privačia praktika, atsidariau vokalo studiją, turiu studentų“, – sako Ekaterina.
Supratusi, kad vadovė yra atvira kolektyvo idėjoms, E. Madatova pasisiūlė suorganizuoti vieną kitą koncertą ir sulaukė pritarimo. „Polifonijos“ salė buvo sausakimša.
Dabar baltarusė pradėjo ir diriguoti – dalyvavo tarptautiniuose meistriškumo kursuose, skirtuose dirigentams, turintiems darbo su choru patirties, kuriuos organizavo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ kartu su tarptautiniu lygmeniu pripažintu dirigentu Jan Schumacher iš Vokietijos.
„Tiesiai sakau, čia, Šiauliuose, mano balsas ir mano galimybės atsivėrė visu pajėgumu. Man daug kas čia atsidarė. Išvažiuojant iš Baltarusijos mama labai išgyveno, bet ji pasakė: „Katia, tu žinai, kas geriausia.“ Ji neklydo. Dabar mamos jau nebėra, ačiū chorui, kuris netekties akimirką labai palaikė.“
„Kur giria žaliuoja“
Šiaulių valstybiniame kameriniame chore kūriniai atliekami keliomis kalbomis, be abejonės, ir lietuviškai.
„Kai atvykome, įstaigos vadovė choristams pasakė tarpusavyje kalbėti tik lietuviškai, ir nebandyti mums padėti kalbant rusų kalba“, – pirmas dienas „Polifonijoje“ prisimena A. Alekseeva.
Žingsnis po žingsnio tiek ji, tiek ir jos likimo draugai iš Minsko ėmė po truputį suprasti lietuviškus žodžius.
Lietuviškos dainos ir Arinai, ir Ekaterinai išskirtinai patinka.
„Man nuostabiausia daina – Lino Adomaičio“, – sako E. Madatova ir švariu balsu lietuviškai uždainuoja: „Aš jau ne lašas jūroj, o jūra manyje...“
O A. Alekseevos mėgstamiausia „Kur giria žaliuoja“. Šią dainą mėgsta užtraukti ir tvarkydamasi namuose.
„Kai mes „Kur giria žaliuoja“ dainavome Dainų šventėje, jau temo, šiurpuliukai ėjo per kūną. Visas stadionas dainavo! Visi žino žodžius ir visi dainuoja. Kažkoks tautos himnas“, – sako Arina.
Dainų šventė moterims paliko labai gilų įspūdį. Buvusios sukrėstos, kad žmonės, ištisos šeimos eina pasipuošę Lietuvos vėliavos spalvų šalikais ir visi dainuoja, visi atmintinai žino Dainų šventės repertuarą.
Baltarusijoje vykstančiose šventėse, sako, dainos dažniausiai parenkamos tokios, kad mažai kas jas ir žino – tokių, kad žinotų paprasti žmonės, o ne muzikantai, ne profesionalai, panašiuose renginiuose praktiškai nebūna.
„Ne tik senų baltarusiškų, bet ir ukrainietiškų dainų Baltarusijoje nepadainuosi. Žinau merginą, kuri išėjo į gatvę ir padainavo ukrainietišką dainą, niekuo neišskirtinę, paprastą liaudies dainą. Ir ją pasodino“, – sako Ekaterina.
„Mano draugę, su kuria mokėmės mokykloje, kolegijoje, paskui konservatorijoje, o mūsų tėvai draugavo, prieš kelis mėnesius pasodino už komentarą internete prieš karą Ukrainoje. Neseniai sužinojau, kad ją nuteisė ir įkalino 2,5 metų, – pasakoja Arina. – Baltarusija yra mano Tėvynė, ir aš labai viliuosi, kad kažkas kažkada ten pasikeis. Bet, galvoju, pirmiausia kažkas turi pasikeisti žmonių mąstyme. Atvirai pasakysiu, jeigu ten nebūtų mano artimiausių žmonių, aš greičiausiai ten nebenorėčiau važiuoti, nes nenoriu grįžti į tą emocinį būvį, koks ten dominuoja.“
Daug planų Lietuvoje turinčios menininkės teigia supratusios auksinę taisyklę – atvykus į svetimą šalį, pirmiausia privalu tą šalį gerbti ir elgtis kaip žmogui, o tada ir su tavimi bus elgiamasi žmoniškai. Privalu gerbti tos šalies kultūrą, kalbą, žmones, viską.
„Mes stengiamės ta taisykle vadovautis. Laužome liežuvius, kalbame lietuviškai, kartais situacijų dėl to labai juokingų pasitaiko. Bet kolegos geranoriškai žiūri, net pagiria. Tai stimulas mokytis ir bandyti toliau. Gi ne jūsų šalis privalo prie mūsų prisitaikyti, o mes privalome adaptuotis Lietuvoje.“
