Naujausios
Žydai pakilo dėl Lietuvos laisvės
„Piliečiai! Imkitės už ginklų, aukokite pinigų, daiktų; visa, kas tik gali palengvinti kariuomenei, kas gali sustiprinti kraštą kovoje su priešais.“ Tai atsišaukimas į Lietuvos žydų visuomenę, L. Želigovskio vadovaujamai lenkų divizijai užgrobus Vilnių ir pasikėsinus į visą Lietuvą. 1920 metais spalio 9-tą buvo paskleistas raginimas žydų bendruomenėms jidiš ir lietuvių kalbomis. Šių žodžių autorius advokatas iš Kauno, Lietuvos Steigiamojo seimo narys, žydų visuomenininkas Ozeris Finkelšteinas.
Bendruomenė buvo pakelta. Daug žydų jaunuolių stojo į kovą už Lietuvos Nepriklausomybę. Kovėsi su bolševikais, su bermontininkais, kovėsi ir su lenkais. Kauno choralinėje sinagogoje buvo pakabinta juodo marmuro lenta su 60-čia kovojusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę vardais. Tarp tų vardų įrašytas ir Laizeris Robinzonas iš Druskininkų. 1920-jų rudenį Laizeris kartu su bendražygiais pateko į gausaus lenkų būrio apsuptį. Gavo pasiūlymą pasiduoti. Užfiksuoti kario žodžiai buvo šie: „Juk rezultatas aiškus – mirtis arba nelaisvė (...) Verčiau mirti nei patekti į nekenčiamų lenkų nagus“. (Iš Čikagos dienraščio „Draugas“ D. Januta 2010-04-21)
Lietuvos kariuomenės kūrėjas
Baigiantis Didžiajam karui Lietuvos žydai, save vadindami „litvakais“, kaip ir lietuviai, patys kūrė partizanų būrius Lietuvai ginti. Pavyzdžiui, Panevėžio partizanų būryje kovojo 14 žydų jaunuolių prieš lenkus. Joniškyje 1919 metais žydai įsteigė, aprūpino ir išmaitino žydų savanorių batalioną. Paskelbus kariuomenės mobilizaciją, šis iš anksto paruoštas žydų batalionas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės kareivių būrių.
Žydas Izaokas Šapira iš Joniškio 1934 metais rašė apie bataliono įkūrimą: „Bendras istorinis kelias žydų ir lietuvių, amžiais vilkusių carų jungą, sužadino mumyse, Lietuvos žyduose, vienodo abiejų tautų likimo sąmonę bei pasiryžimą kartu iškovoti laisvą nepriklausomą valstybę (...) Aš pradėjau plačią žydų savanorių verbavimo akciją. Šiuo tikslu aplankiau keletą vietų, aiškinau, tikinau ir žydų jaunuomenė pasipylė būriais (...) Kai kurie anų pasišventėlių krito kovose ir jų palaikai išmėtyti po Lietuvos laukus“.
Izaokui ŠAPIRAI (1895–1941), Joniškio žydui, kilo mintis įkurti Žydų karių savanorių, dalyvavusių nepriklausomybės kovose, sąjungą.
I. Šapira gimė Viekšniuose, vėliau gyveno Rygoje, baigė realinę gimnaziją, studijavo farmaciją. Didžiojo karo metu, tarnaudamas caro armijoje, pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo perkeltas į belaisvių stovyklą Tilžėje. Iš stovyklos Šapirai pavyko pabėgti.
1918 lapkričio 23 d. Lietuvos vyriausybė ragino piliečius stoti į savanorių gretas ir ginti Lietuvos Nepriklausomybę. 1919 metų lapkrityje Izaokas Šapira dalyvavo kautynėse su bermontininkais prie Radviliškio ir buvo sužeistas. 1922 metais jis buvo paleistas į atsargą. Apsigyvenęs Joniškyje, pradėjo burti gentainius, kovojusius dėl Lietuvos Nepriklausomybės, į organizaciją.
Lietuvos žydų karių sąjunga
1933 m. birželio 24 d. buvo įkurta Lietuvos žydų karių sąjunga (LŽKS). Vienas šios Sąjungos tikslų – saugoti Lietuvos valstybę, remti jos kariuomenę, suartinti žydų ir lietuvių tautas.
Po LŽKS suvažiavimo, 1934 kovo 4 dieną, centras iš Joniškio buvo perkeltas į Kauną. Sąjunga turėjo savo įstatus, vėliavą, ženklą. Buvo parengtas uniformos projektas. Sąjunga leido laikraštį „Apžvalgininkas“. Izaokas Šapira tapo Sąjungos pirmininko pavaduotojas.
Joniškyje Izaokas Šapira buvo miesto savivaldybės narys ir viceburmistras, Ugniagesių savanorių draugijos pirmininkas, atstovaujantis Lietuvai įvairiuose tarptautiniuose ugniagesių kongresuose.
Izaokas Šapira – iškilus Lietuvos sūnus – pirmosiomis Antro pasaulinio karo dienomis buvo nužudytas Vilniaus prekių stotyje.
Izraelio Dievo vardu
ŽYDŲ KARIŲ PRIESAIKA:
Aš Adomo Dievo, Izraelio Dievo vardu pasižadu ir prisiekiu gryna širdžia, be jokios paslėptos prasmės, vien tik mintyje vedančio mane prisiekti, kad ištikimai tarnausiu Lietuvos kariuomenėje, ginsiu Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nuo visų jos išorinių ir vidinių priešų nesigailėdamas nei savo sveikatos, nei gyvybės; saugosiu jos Konstituciją, griežtai pildysiu jos įstatymus ir mano viršininkų įsakymus. Prieš Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą prisiekiu šventai laikyti įteiktą man tarnybos paslaptį; niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių nei raštu, nei žodžiu jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam kariui elgtis pridera.
(Iš leidinio „Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1924. Čikaga. Vydūno jaunimo fondas 1986 m.)
Po 1919 metų į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę stojo daugiau kaip 2 tūkstančiai žydų. Vienas iš Lietuvos kariuomenės vadų generolas Silvestras Žukauskas pažymėjo, kad žydai „sąžiningai kovojo dėl Lietuvos laisvės ir ant Tėvynės aukuro sudėjo savo aukas“.
1920 metais į ketvirtą Karo mokyklos laidą užsirašė 30 žydų tautybės jaunuolių. Po studijų jie tapo karininkais. Nuo pirmų nepriklausomybės metų 20 eilinių, karininkų ir civilių žydų tautybės asmenų tapo Vyties Kryžiaus kavalieriais. Jie savo krauju įrodė, kad žydų bendruomenė kartu su lietuviais kūrė demokratinę Lietuvos Respubliką ir uoliai saugojo savo valstybę.
Narsus karys, Lietuvos gynėjas
Volfas KAGANAS gavo daugiausia Lietuvos Respublikos apdovanojimų. Pagal profesiją – batsiuvys. Žydų tautybės, judėjų tikėjimo. Baigęs dvi pradinės mokyklos klases. Dalyvavo kovose su visais Lietuvos nepriklausomybės priešais. 1919 m. rugpjūčio 24 d. pasižymėjo kautynėse su bolševikais prie Asavito kaimo Zarasų apskrityje. 1919 m. gruodžio mėnesį už narsą kovose su bolševikais apdovanotas I-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Vyties Kryžiui V. Kaganas pristatytas du kartus. „1919 m. lapkričio 23 dieną kautynėse su bermontininkais ties Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas priešą miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs žaizdą, toliau puolė priešą (...). Priešas buvo išvytas iš Radviliškio“.
(Motiejus Karaša „Gyvenimo sūkuriuose“. 1982 m., Čikaga.)
1920 m. rugsėjo mėnesį už drąsą ir pasižymėjimą kautynėse prieš lenkus Volfas Kaganas apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. Karininkas M. Karaša, emigravęs į JAV, rašė „...prie Girkalnio pagal žemės reformos įstatymą buvo gavęs 8 ha žemės sklypą savanoris kūrėjas, Vyties Kryžiaus kavalierius, žydas Volfas Kaganas. Gražiai ir našiai ūkininkavo ir augino šeimą.“
Kovose su bermontininkais
Žurnalas „Karys“ 1939 m. 37-ajame numeryje paskyrė Ignotui ROZENBERGUI straipsnį „Mirties būrio vyras“. Straipsnyje rašoma: „ Vieną priešą išvijus, mūsų kariuomenės kai kurie daliniai buvo perkelti į bermontininkų frontą. Į jį pateko ir Ignas Rozenbergas. Šeduvoje viršilai Venckūnui buvo įsakyta pulke sudaryti „Mirties būrį“. Į tą narsių vyrų būrį pateko ir du žydai – eilinis Rozenbergas, eilinis Kraveckis.... Mirties būrio vyrams su daina įžengus į Radviliškį, žmonės iš džiaugsmo apsiverkė.“
1919 m. lapkričio mėnesį už narsą ir pasiaukojimą Igotas Rozenbergas apdovanotas I-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. 1926 metų gruodį karys tapo Vyties Kryžiaus kavalieriumi
Narsi žvalgė
Išskirtinė žydų tautybės Lietuvos pilietė, partizanė buvo Širvintų gyventoja Liba MEDNIKIENĖ. Karo su lenkais metais ji rinko žinias iš fronto ir teikė Lietuvos kariuomenei bei partizanams. Lietuviams siuntė lenkų štabų dokumentus ir pinigus.
Knygoje apie Širvintų valsčių rašoma, kad „jos žinioje buvo ir Neutralioje zonoje veikusių partizanų šovinių ir granatų atsargos. Mūšių metu dažnai ji pati išdavinėjo šovinius ir bombas partizanams.“ Jos name veikė partizanų štabas.
Už drąsą ir nepailstamą veiklą partizanų būryje 1928 metais Liba Mednikienė buvo apdovanota Vyties Kryiaus ordinu.
2013 metais skulptorius Romas Kvintas sukūrė Libos Mednikienės paminklinę lentą Širvintų miestui.
–
Tai tik kelių žydų tautybės Lietuvos patriotų gyvenimo fragmentai, pateikti Viliaus Kavaliausko sudarytoje knygoje „Pažadėtoji žemė – Lietuva“.
