Naujausios
Kas gi tas šabas?
Paskaitoje pristatyta šabo šventimo reikšmė. J. Jackevičiūtė pabrėžė, kad šabas – viena svarbiausių švenčių žydų kultūroje. Šabas siejamas su pasaulio sukūrimo procesu. Ši diena, skirta Toros mokymuisi, minties tobulinimui ir dvasiniam pakilimui. Šabo dieną atitrūkstama nuo materialaus pasaulio, atkuriami šeimyniniai santykiai bei stiprinami ryšiai su kaimynais.
Šabas prasideda kiekvieną penktadienį leidžiantris saulei, o baigiasi praėjusi parai. Žydai, švęsdami šabą, laikosi dviejų žodžių „Atmink ir saugok“ principo. „Atmink, kad šabas egzistuoja“ ir „Saugok šabą, kad jo nesugadintum“ – taip sąvoką apibūdina J. Jackevičiūtė.
Simbolinė dviejų žodžių reikšmė kaip leitmotyvas atsispindi ir stalo puošyboje: žydai, sėsdami šventinės vakarienės, uždega dvi žvakes, o šeimininkė svečius bei artimuosius vaišina dviem chalos (challah) duonos kepalais.
Žydų kultūros simbolika
Pasak J. Jackevičiūtės, atpažinti šeimos namus, kuriuose yra švenčiamas šabas, labai nesudėtinga. Tai išduoda prie durų prikalama dėžutė su pergamento ritinėliu mezuza (mezuzah), kurioje yra įrašytos dvi Toros ištraukos. Šis akcentas parodo, kad namuose gyvenama pagal žydiškus priesakus.
Tęsdama paskaitą, edukologė užsimena apie žydų apeiginius drabužius. Melsdamiesi sinagogoje vyrai dėvi talitą – berankovį apsiaustą. Kelis šio drabužio egzempliorius edukologė eksponavo ir paskaitos metu. Vyrų aprangos komplektą taip pat papildo galvos apdangalas kipa, kurį žydai dėvi arba nuolat, arba tik melsdamiesi. Ši kepuraitė reiškia tarnystę ir priklausomybę Dievui.
Šabo apeigos: taisyklės ir draudimai
„Sulig žvakių užžiebimu, kurias uždega namų šeimininkė, prasideda šabas“, – teigė J. Jackevičiūtė, pristatydama šventės minėjimo pradžią. Pradėdama kalbėti apie pagrindines draudžiamų darbų rūšis šabo metu, edukologė pabrėžė, kad tokių yra per 1 521. J. Jackevičiūtė įvardijo pačius svarbiausius: negalima keliauti, gaminti valgio, kurti kažko naujo, tvarkyti piniginius reikalus, planuoti, o svarbiausia – liūdėti. Pastarąjį draudimą edukologė išskiria, primindama, jog šabo esmė yra džiaugsmas, taigi liūdėdami žydai nesilaiko esminių savo įsipareigojimų.
Prieš prasidedant šventei šeimos vyras atsidėkoja šeimininkei už suruoštas vaišes, sakydamas jai kilnius odės žodžius. „Koks retas radinys sumani žmona, brangesnė už perlus jos vertė. Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą“, – taip skamba ištrauka iš odės moteriai.
Tėvas atlieka kidušą – palaiminimą, pripildydamas taurę raudonojo vyno arba vynuogių sulčių. Anot edukologės, kartais vyno pilama tiek daug, kad jis bėga pro kraštus, todėl po taure padedama lėkštutė, į kurią subėga skysčių perteklius. Po šių apeigų šeimos nariai ir svečiai plaunasi rankas. Tai atliekama naudojant specialų ąsotį, rankas pirmiausia nusiplauna vyriausias šeimos narys.
Šabo stalo gėrybės
Žydai laikosi košer taisyklių – valgo tik tą maistą, kuris atitinka judaizmo religijos reikalavimus. Košer, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia tinkamas. Vienu metu negalima valgyti mėsos ir pieno produktų.
Vienas pagrindinių šabo stalo patiekalų – čolentas. Tai troškinys, gaminamas iš mėsos, bulvių, pupelių ir kitų ingredientų. Šis patiekalas į orkaitę pašaunamas dar šventės išvakarėse, troškinamas pernakt, o patiekiamas tik šeštadienį per pietus. Žydai mėgsta „gefilte fish“ – įdarytą žuvį, dažniausiai lydeką arba karpį. Tačiau vieni svarbiausių vaišių akcentų yra chalos duonos kepalėliai.
–-
Edukologė pasakojo, kad šventei baigiantis keičiamos ir uždegamos dvi naujos žvakės. Joms naudojamos kitos žvakidės. Šabą įamžina kvapai – susirinkusieji iš rankų į rankas siunčia prieskonių dėžutę besamim. „Kiekvienas įkvepia kvapo dvasios ir ją prisimindami nešiojasi savyje iki kito šabo“, – pasakojo J. Jackevičiūtė.