Naujausios
Siena, pasakojanti praeitį
Su istorija degančiu kraštotyrininku A. Ostrauskiu susitinkame Akmenėje. Praeities tyrimai jam – aistra ir hobis.
Pats – mažeikietis, į Akmenę atvedė vedybos. Pasigilinęs į genealogiją išsiaiškino, kad iš mamos pusės 200, o gal net ir visus 400 metų jo šaknys čia, Akmenės krašte.
Vegeriais susidomėjo 2008 metais, įsigijęs sodybą ir žemės. Sužinojo, kad Vegeriai – buvęs valsčiaus centras, kad čia stovėjo cerkvė, bažnyčia, liuteronų namai, sinagoga, dar gyveno ir užkalbėtoja.
„Unikalu, kad vienoje vietoje sugyveno skirtingos tautos, konfesijos“, – apie pamiltą kaimą, kurį pats vadina užmirštu miestu, sako A. Ostrauskis.
Kelionę į praeitį A. Ostrauskis siūlo pradėti nuo šalia Akmenės pagrindinės aikštės esančios ir krašto istoriją pasakojančios sienos: joje daug dėmesio skirta Vegeriams bei archeologiniams atradimams. Ši siena – įgyvendinta skulptoriaus Antano Adomaičio, bendruomenės pirmininko Algirdo Bučio ir A. Ostrauskio idėja.
Šešias plokštes, vaizduojančias praeitį, sukūrė A. Adomaitis.
„Vegeriuose atradome žiemgalių laikotarpį nuo I–II amžiaus, yra ir V–VIII, XIII–XV amžiaus radinių. Čia atvaizduotas žiemgališkas laikotarpis, – stabteli prie sienos. – Matote kario apyrankės, datuojamos 800–1066 metais, kopiją, ypatingas radinys – ir Suginčių segė. Visi šie radiniai yra iš Vegerių ir Suginčių, esančių šalia.“
Vienoje iš plokščių A. Adomaitis pavaizdavo žiemgalių ir Livonijos riterių kovą. Akmenyje iškalta karių ginkluotė buvo rasta Vegeriuose: menininkas pats dalyvavo archeologinėse ekspedicijose, lietė radinius, piešė eskizus. Kurdamas plokštę, derino su istorikais, kad kūrinys tinkamai atvaizduotų laikotarpį, kad skydai, ginkluotė būtų ne visiška fantazija.
Sienos ekspozicijos nuotraukoje galima pamatyti, kaip atrodė Vegeriuose rastas Rondel tipo durklas, dabar saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Radinys buvo skubiai restauruotas, jau eksponuotas parodoje.
„Ginklų specialistų teigimu, tokie durklai Europoje žinomi penki, – radiniu didžiuojasi A. Ostrauskis. – Kodėl Vegeriuose atsiranda tokie dalykai, neįprasti Lietuvoje ir netgi Pabaltyje, dar neatsakytas klausimas, ieškosime atsakymų. Net tie istorikai, kurie visą gyvenimą tyrinėja žiemgalius, nustemba pamatę radinius. Žinoma, mūsų tyrimai dar yra su daug nulių iki vieno procento, bet tikiuosi, dar lauks daug atradimų.“
Akmenės kraštas – ne balta dėmė
Pakeliui į Vegerius su A. Ostrauskiu kalbame apie jau nuveiktus darbus.
Aktyviai rinkdamas kraštotyrinę informaciją, istorijos entuziastas atkreipė dėmesį į krašto unikalumą. Liūdino, kad dalis praeitį liudijančių vietų buvo paverstos šiukšlynais. A. Ostrauskiui atrodė, kad taip neturi būti, kad vietos, kurios buvo gerbiamos, svarbios to laikotarpio žmonėms, turėtų būti užfiksuotos, tvarkingos. Kitas tikslas – rūpėjo kartu su mokslininkais išsiaiškinti Vegerių praeitį.
„Vaikščiojau su „papkelėmis“, kraštotyrininkų aprašytais vietinių gyventojų pasakojimais. Ėjau ir pas merą, aišku, keistai žiūrėjo, sako, iš kur žinai, gal tik bobutė papasakojo? Aš užsispyręs, pasakiau, kad įrodysime. Užsakiau archeologinius tyrimus, įkūriau VšĮ Akmenės istorijos muziejų, nes kai eini kaip fizinis asmuo, į tave žiūri nerimtai.“
Pirmieji archeologiniai tyrimai A. Ostrauskio iniciatyva Vegeriuose buvo atlikti 2017 metais. Pirmąją archeologinę ekspediciją A. Ostrauskis finansavo savo lėšomis – ieškota sinagogos vietos.
Tais pačiais metais surengta ir antra ekspedicija: archeologas dr. Gediminas Petrauskas rado dvi laidojimo vietas su įkapėmis, ginklais, papuošalais, tarp jų – sege iš VI amžiaus.
Pasak A. Ostrauskio, buvo labai keista, nes anksčiau manyta, kad tuo laikotarpiu Akmenė buvo pelkėtas kraštas, balta dėmė, kur negyveno žmonės.
„Buvo didelė sensacija, padėtas pirmas taškas, kad čia kažkas vyko. Beveik nereikėjo kasinėti, radinių kaip paberta. Visiems buvo įdomu, kaip čia atsirado tas žiemgalių kapinynas. 2018 metais vėl kibome į darbus, išžvalgėme apie 10 vietų, dalį įtraukėme į saugotinas teritorijas. Istorikai, archeologai pradėjo vadinti Akmenę kraštu, kuris nepagrįstai užmirštas ir netyrinėtas.“
2019 metais atlikti jau Akmenės rajono administracijos inicijuoti tyrimai: archeologas Simonas Sprindys nustatė Vegerių sinagogos dydį, surado ir pažymėjo statinio kampus.
Labai įdomiais ir turtingais atradimais A. Ostrauskis vadina 2020 metus: atrastas V–XVII amžiaus Vegerių trečiasis kapinynas. Vienas kapas buvo kenotafas, skirtas negrįžusiam kariui.
Tyrimui vadovavęs archeologas dr. G. Petrauskas iškėlė versiją, kad ankstyviausi radiniai gali būti siejami su didžiuoju tautų kraustymusi.
„Radinių buvo itin gausiai. Daug darbo, vargo archeologui, darėme net kelis etapus. Rasta auksuota segė, kuri nebuvo žinoma mūsų kraštuose, kitų papuošalų. Pradėta sakyti, kad čia kraštas, kur kryžiavosi prekybos ir karo keliai – toks pasikeitimas nuo baltos, tuščios vietos.“
2021 metais A. Ostrauskis dalyvavo archeologinėje ekspedicijoje Chersone, Ukrainoje. Į ją pakvietė Natalija Bimbiraitė, aktyvi visuomenininkė. Chersone buvo sutarta rengti bendrą ukrainiečių ir lietuvių žemės meno ir archeologijos projektą.
„Norėjosi sujungti šiaurinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį su pietine, nes jie traktuoja savo kraštą kaip pietinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį. Planavome žygius, bendradarbiavimą, ukrainiečiai gavo finansavimą, Akmenės istorijos muziejus buvo partneris. Svajojome, laukėme, jungėmės nuotoliu ir... įvyko karas. Didelis šokas, jie buvo okupuoti, nepavyko pabėgti. Jaudinomės, buvome paruošę butus, laukėme. Paskui situacija pagerėjo, ištrūko, aktyvūs žmonės, kibo vėl į projektus ir įgyvendinome lietuviškąją projekto dalį.“
Į Vegerius atvyko ukrainiečiai menininkai, archeologė profesorė Svetlana Belejava. Iki šiol Vegeriuose matyti žemės meno kūriniai.
2022 metais organizuotos dvi ekspedicijos: viena buvo skirta senojo miesto teritorijai, kita – žiemgalių kapinynams.
Pernai archeologinė ekspedicija vyko kiek toliau nuo Vegerių – už 5 kilometrų esančiuose Suginčiuose.
„Pagal mano kraštotyrinę informaciją dar laukia daug atradimų. Judame ta linkme, rašome projektus, gauname finansavimą iš Kultūros tarybos. Darome ypatingų radinių kopijas, eksponuojame muziejuje po atviru dangumi. Didelė dalis originalų yra Nacionaliniame muziejuje, nes dažnai ekspedicijas organizuojame kartu, dalis radinių yra ir „Aušros“ muziejuje. Visos mūsų ekspedicijos yra paveldosauginės – siekiame išsaugoti kapinynus, norime užkirsti kelią jų naikinimui. Tie mes – visuomenininkai, archeologai, atsidavę, nekomerciniai, nesiekiantys pinigų, o siekiantys mokslo. Tokiu sunkiu keliu mėginame išgelbėti istoriją – ji saugoma visuomenininkų, kraštotyrininkų, entuziastų dėka.“
Medžiagą apie atradimus ir tyrimus A. Ostrauskis viešina Akmenės istorijos muziejaus „YouTube“ kanale, socialiniuose tinkluose „Facebook“, „TikTok“,“Instagrame“.
„Visa medžiaga iš mūsų ekspedicijų užfiksuota. Koks džiaugsmas, kai randame! Viskas nufilmuota ir automatiškai tampa istorija, pasakojančia apie atradimus“, – sako entuziastas.
Įsivaizduojamas miestas
Pravažiuojame Naująją Akmenę. A. Ostrauskis tęsia pasakojimą.
„Įvažiuojame į kraštą, išsiskiriantį iš visos Lietuvos. Čia nuo I–II amžiaus gyveno mūsų protėviai žiemgaliai, po to, manau, atėjo ir žemaičiai. Kodėl ta vieta buvo strateginė, dar sunku pasakyti.“
Vietos kraštovaizdis per praeitą amžių itin pasikeitė. Jei tuo pačiu keliu važiuotume, tarkime, XIX amžiuje ar XX amžiaus pirmojoje pusėje, matytume dvariukus, namus, pavienes sodybas ir kaimus.
„Akmenės rajonas buvo pirmaujantis melioracijoje ir mūsų kraštovaizdį visiškai sunaikino. Gal ir daugiau žiemgalių kapinynų turėtume“, – svarsto A. Ostrauskis.
Ir rekomenduoja stabtelėti: visai šalia kelio matyti pasienio stulpeliai – jau Latvija.
„2020 metų ekspedicijoje kapinyną atradome prie griovio į Latviją. Norėjome prisikviesti Latvijos televiziją, bet buvo kovido apribojimai. Turėjome idėją interviu daryti per griovį – kiekvienas savo valstybėje. Bet latviai atvykti nesiryžo“, – prisimena A. Ostrauskis.
Netrukus jau ir Vegeriai. Ant paminklinio akmens iškalta pirmoji Vegerių paminėjimo data – 1588 metai. Anksčiausias Vegerių paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – 1588 metų vasario 1 dienos dokumentas Lietuvos Metrikoje. Iš jo sužinota, kad iki 1588 metų Vegerių kaimas priklausė Echertui Krausui, Latvijos vokiečiui.
Istoriko dr. Jono Drungilo duomenimis, 1723 metų Vegerių kaimo inventoriuje nurodoma, kad šį kaimą sudarė 60 valakų žemės ir čia buvo 20 sodybų – kaime galėjo gyventi apie 140–160 asmenų.
Ilgą istoriją turinčiame kaime dabar tik apie 40 gyventojų, nors 1897 metais skaičiuota net 617 žmonių.
A. Ostrauskio rankose – knyga „Paskutinis adresas Vegeriai“, sudaryta Indrės Šiurkienės ir Ritos Ringienės, Akmenės gimnazijos įgyvendinto projekto rezultatas. Mokiniai su mokytojomis pakalbino liudininkus, sudėliojo Vegerius lyg mozaiką iš atskirų fragmentų. Straipsnį apie Vegerių žydų istoriją parašė dr. J. Drungilas iš Lietuvos istorijos instituto. Knyga – bandymas į vieną vietą surinkti kruopeles istorijos, užfiksuoti dabartį, kad bėgantis laikas nepradangintų.
O dabar belieka įsivaizduoti, kaip atrodė senieji Vegeriai.
„Čia prasideda Vegerių miestas, jau būtumėte matę bažnyčių kupolus“, – vietovę bent fantazijoje bando atkurti A. Ostrauskis. Būta ir XVII amžiaus dvaro, skaičiuoti trys malūnai.
Nuo kelio matyti rusų sentikių kapinės, kiek toliau – žydų.
„Vegeriai 1944 metais pateko į fronto liniją, beveik visus Vegerius sunaikino, liko keletas trobų, viskas subombarduota. Miestas nebeatsistatė, tik kolūkio gyvenvietė. Įsivaizduokite, kur kastume, rastume pamatus, visur buvusios sodybos. Kai buvo atvažiavusios ukrainietės, sakė, kad ši vieta parodo, kas gali likti iš jų miestų, nes žmonės nebegalės sugrįžti. Į Vegerius iki šiol išminuotojai važiuoja, vis randa sprogmenų. Ir pats juos kviečiau.“
Suprasti, koks buvo Vegerių planavimas, A. Ostrauskiui padėjo 1940 metų vokiečių žemėlapis. Vietovės raidą atspindi ir 1812 metų Akmenės parapijos planas, 1840 metų Vegerių planas.
Dabar jau tik įsivaizduojamame rusų kvartale tebestovi išvaizdą pakeitęs buvęs popo namas. Iš cerkvės liko pamatų fragmentai ir plytos. 17 metrų aukščio cerkvė buvo pastatyta prieš karą: Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas 1937 metų projektas.
„Išliko buvusi mokykla, dabar biblioteka, yra šioks toks krašto buities muziejus. Seniūnaitis irgi yra įrengęs buities muziejų. Dabar žmonės jau supranta, kokioje vertingoje, unikalioje vietoje gyvena“, – pasidžiaugia A. Ostrauskis.
Ar išliko senųjų Vegerių nuotraukų? Pasak A. Ostrauskio, 1942 metais latviai darė mokslinę ekspediciją, paveikslavo, aprašė nemažai sodybų.
„Žiūrėkite, sušaudyti namai centrinėje, kaip aš vadinu, užmirštojo miesto dalyje, – atkreipia dėmesį. – Čia būdavo jomarkai, dideli turgūs. Žydų kvartale viena prie kitos stovėjo parduotuvės, subombarduotos, užgriuvusios. Svajočiau, kad visi sluoksniai būtų atkasti, padėti po stogu, būtų kaip Pompėja. Rastume visus laikotarpius, ir žiemgališkąjį, ir ikikarinį, viskas liko po žeme užkonservuota.“
Pasiekiame „priemiestį“ – Kirgizų kaimą. Čia išlikusioje senoje sodyboje A. Ostrauskis planuoja kada nors įkurdinti memorialą, skirtą žiemgaliams atminti. Sodyba kažkada buvo labai graži, išliko akmeninis rūsys, akmeninis šulinys. Dabar viską naikina laikas ir vandalai. A. Ostrauskis nusišypso: net lentelę „Nevaikščioti“ kažkas pavogė.
„Per 2018 metų žvalgymus laukuose radome daug su žiemgaliais susijusių radinių. 2022 metais A. Adomaitis sukūrė akmenų kompoziciją, akmenyje iškalė atrastą ietigalį, segę. Tikėtina, kad prie sodybos yra ir žiemgalių kapų. Šalia – ir pirmasis kapinynas, dabar – saugoma teritorija“, – parodo rankos mostu į laukus.
Šventovės liko tik nuotraukose
Vegerių katalikų Šv. Jurgio bažnyčia, sako A. Ostrauskis, buvo labai graži, išliko jos vidaus nuotraukų. Iki šių dienų tebestovi senoji koplytėlė ir tvora.
Ant metalinio kryžiaus prikabinta lentelė informuoja, kad bažnyčią 1766 metais pastatė kunigas Gudzevičius. 1803 metais ją atnaujino Teodora Vittinhofienė.
Bažnyčia subombarduota 1944 metais, neišliko ir klebonijos pastatas.
„2020 metais su archeologu Simonu Sprindžiu darėme 30 šurfų, nelabai pasiteisino. Bet radome XVI amžiaus sodybą, keletą radinių“, – apie senojo miesto paieškas šalia buvusios šventovės sako A. Ostrauskis.
Nuo bažnyčios vietos matyti katalikų kapinės, jose tebesilaidoja vegeriškiai.
Dabar jau apžėlęs kelias anksčiau buvo pagrindinis, vedantis į Latviją. O kur Vegeriuose meldėsi latviai?
A. Ostrauskis pasidžiaugia dar spėjęs sutikti vietinį liuteroną, kuris papasakojo apie bendruomenę. Jam buvo apie 90 metų, geros atminties. Iš jo sužinojo, kad latviai turėjo ne bažnyčią, bet savo liuteronų namus.
Buvusios sinagogos vietą J. Basanavičiaus gatvėje dabar žymi informacinis stendas ir atminimo ženklas žemaičių kalba. Iš šalia stovėjusių dviejų sinagogos pastatų liko tik pamatai. Būtent archeologinių tyrimų metu pavyko nustatyti jų buvimo vietą ir matmenis.
Remiantis istoriniais šaltiniais žinoma, kad šioje vietoje 1866 metais stovėjo žydų mokykla, 1890 metais pastatyta mūrinė sinagoga, veikusi iki 1941 metų liepos. Yra žinių, kad po karo trumpai joje buvo įkurdinta kepykla.
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Vegeriuose gyveno apie 70 žydų. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties metines, Vegerių žydai įsiamžino šalia sinagogos. Tai – vienintelė žinoma nuotrauka, kurioje matyti bent pastato dalis.
Vis daugiau dėmesio
A. Ostrauskiui malonu, kad vis daugiau žmonių susidomi Akmenės kraštu, o keliautojai lieka nustebę.
Akmenėje A. Ostrauskis organizavo ir archeologines, ir genealogijai skirtas konferencijas, kartu su bendruomene sukviečia į konferenciją „Akmenė tapatybės kūrimo kelyje“.
Pernai į Akmenę buvo suvažiavę visos Lietuvos archeologai: vyko metinė konferencija.
„Kai pamatai rezultatus, kai pavyksta įtraukti vedančiuosius istorikus, archeologus, su jais bendrauti, ieškoti, atrasti, tai yra didžiausias atpildas“, – sako A. Ostrauskis.
Kitąmet, viliasi, vėl pavyks tęsti archeologinius tyrimus – tiki, kad laukia dar ne vienas sensacingas atradimas.
