800 km – dėl sie­los ir kūno

800 km – dėl sie­los ir kūno

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Da­lius Jan­čiaus­kas šią va­sa­rą įvei­kė sa­ve ir šiau­ri­nį (Ca­mi­no del Nor­te) šv. Jo­kū­bo ke­lią Is­pa­ni­jo­je. „Nuei­ta per 800 ki­lo­met­rų! Sun­ku su­vok­ti. Bet, pa­si­ro­do, tai įma­no­ma. Lin­kė­čiau šį ke­lią nuei­ti kiek­vie­nam“, – sa­ko ak­to­rius.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Suint­ri­ga­vo pa­sa­ko­ji­mas

Da­lius pa­ke­lia žy­gio ba­tus – nau­jas apa­vas po ke­lio­nės li­ko ge­ro­kai nu­zu­lin­tais pa­dais: „Gal­vo­jau, teks am­pu­tuo­ti de­ši­nės ko­jos ma­žą­jį pirš­tu­ką. Vi­są ke­lio­nę bu­vo at­vi­ra žaiz­da. Da­bar trau­kia­si.“ Dėl šios žaiz­dos Da­lius ke­lio­nė­je kel­da­vo­si anks­čiau už ki­tus, apie 5 va­lan­dą ry­to, kad ga­lė­tų ra­miai ap­si­riš­ti pirš­tą.

Jo­kū­bo ke­lias ar­ba Ca­mi­no de San­tia­go – ke­lias, ku­riuo pi­lig­ri­mai ke­liau­ja į Sant­ja­go de Kom­pos­te­la (isp. San­tia­go de Com­pos­te­la) mies­tą Is­pa­ni­jo­je, kur įspū­din­go­je ka­ted­ro­je il­si­si šv. Jo­kū­bo pa­lai­kai.

Idė­ja ei­ti pi­lig­ri­mų ke­liu Da­liui pra­dė­jo kir­bė­ti prieš maž­daug tre­je­tą me­tų. Su­ti­ko pa­žįs­ta­mą, ku­ris iki Sant­ja­go ėjo iš Por­to. Suint­ri­ga­vo pa­sa­ko­ji­mas ir pa­tir­ti įspū­džiai.

„Jis sa­kė, jog kiek­vie­ną die­ną ei­ni ir ne­ži­nai, kas ta­vęs lau­kia. Ir iš tie­sų: ne­ži­nai nie­ko, se­ki ro­dyk­lė­mis, ku­rios ga­li bū­ti bet kur. Šis ro­dyk­lių žai­di­mas man la­bai pa­ti­ko.“

Į ke­lio­nę iš­si­ruo­šė dvie­se. Ak­to­rius abe­jo­ja, ar to­kiai ke­lio­nei bū­tų ry­žę­sis ei­ti vie­nas. Dvie­se ke­ly­je leng­viau, ga­li­ma pa­si­da­ly­ti at­sa­ko­my­bę, rū­pes­čius, at­ra­di­mo ir pa­ži­ni­mo džiaugs­mus.

Žo­dis po žo­džio, ir ke­lio­nė po me­tų pra­dė­jo tap­ti rea­ly­be. Ke­lio­nės pra­džia – nu­si­pirk­tas bi­lie­tas iki Mad­ri­do.

Ke­lio­nei ruo­šė­si at­sa­kin­gai. Da­lius pa­ta­ri­mų klau­sė ke­le­to pa­ty­ru­sių žy­gei­vių, bend­ra­ke­lei­vis iš­klau­sė pa­skai­tas Vil­niu­je, ku­rias skai­to įvei­ku­sie­ji pi­lig­ri­mų ke­lią.

Bet su­pra­ti­mas, kas yra šis ke­lias, sa­ko Da­lius, atei­na ei­nant. Sve­ti­ma pa­tir­tis – dar ne vis­kas.

„Pa­tir­tis yra NOR-MA-LI“, – apie didelę įgytą patirtį iš­skie­me­nuo­ja kiek­vie­ną skie­me­nį.

Iki tol di­de­le žy­gei­vio pa­tir­ti­mi Da­lius ne­ga­lė­jo pa­si­gir­ti. Tik prieš žy­gį, per Jo­ni­nes Mer­ki­nė­je, nu­ke­lia­vo 18 ki­lo­met­rų. Mū­vė­jo šle­pe­tė­mis ir nu­ta­rė, kad ei­ti yra leng­va. Kol skry­džio die­ną tar­pu­pirš­čiuo­se ­pa­ma­tė su­trin­tų pūs­lių.

Pa­ni­ka dėl ro­dyk­lių

Ke­lių, ve­dan­čių į Sant­ja­gą, yra ne vie­nas. Da­lius iš­si­rin­ko šiau­ri­nį ke­lią.

„Nes­var­bu, ku­riuo ke­liu ei­tum, būk pa­si­ruo­šęs pūs­lėms, są­na­rių skaus­mams, už­de­gi­mams“, – da­bar pa­ta­ria ak­to­rius.

Marš­ru­to pra­džią kiek pa­ko­re­ga­vo ap­lin­ky­bės. Nors ofi­cia­lus pra­di­nis taš­kas yra Irū­nas, bi­lie­tus pa­vy­ko ras­ti tik iki San Se­bas­tia­no. Tarp šių mies­tų – 16 ki­lo­met­rų. Taip ke­liau­to­jai su­tau­pė vie­ną žy­gio die­ną.

Iš­ke­lia­vo bir­že­lio 29-ąją. Tuo me­tu, kai Lie­tu­vo­je ke­pi­no per 30 laips­nių karš­tis, žy­gei­vius ly­dė­jo ma­lo­ni 27 laips­nių ši­lu­ma.

Da­lius juo­kia­si: ke­lio­nė­je bu­vo pa­si­ren­gę kęs­ti 40 laips­nių karš­tį, o iš tie­sų anks­ti ry­te ir va­ka­re jau rei­kė­jo džem­pe­rių.

Bet ne vi­si pi­lig­ri­mai apie orą pa­sa­ky­tų tą pa­tį: ga­lu­ti­nia­me taš­ke, Sant­ja­ge, su­tik­ta lie­tu­vių po­ra, ėju­si ki­tu, pran­cū­ziš­kuo­ju ke­liu (Ca­mi­no fran­ces), pa­jau­tė, ką reiš­kia žy­gis ali­nan­čio­je kait­ro­je. Kel­da­vo­si 4 va­lan­dą ry­to, išei­da­vo pu­sę pen­kių, kad iki 12 va­lan­dos pa­siek­tų nak­vy­nės punk­tą. Nuo vi­dur­die­nio tū­no­da­vo nak­vy­nės na­muo­se ir tik va­ka­re ga­lė­da­vo išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti po pa­siek­tą mies­te­lį.

Dėl ge­ria­mojo van­dens ke­ly­je pro­ble­mų ne­kil­da­vo, van­dens bu­vo ga­li­ma nuo­lat pa­si­pil­dy­ti.

Ke­ly­je svar­biau­sia itin aky­lai sek­ti ro­dyk­les. Ke­liau­to­jai vis­gi bu­vo po­rą kar­tų nu­kly­dę: kar­tą – 15 ki­lo­met­rų, ki­tą – 8 ki­lo­met­rus.

„Jei ne­ma­tai ro­dyk­lių, api­ma pa­ni­ka. Nes kiek­vie­nas ki­lo­met­ras yra skaus­mas ir kai­nuo­ja svei­ka­tą.“

Ant pe­čių – 50 lit­rų kup­ri­nė. Da­lius ma­no, kad tai – op­ti­ma­lus dy­dis, nes rei­kia įsi­dė­ti ir mais­to pie­tums, nes ne­ži­nai, ka­da priei­si mies­tą. Be to, taip mai­tin­tis pi­giau. Pag­rin­di­nis ke­lio­nės mais­tas – su­muš­ti­niai, kek­siu­kai, sau­sai­niai: „Sup­ra­tau, kad su­muš­ti­nių ir kek­siu­kų die­ta yra la­bai ge­rai, nes tik­rai nu­me­čiau svo­rio!“

„Ge­ri ba­tai“ – dar nie­ko ne­pa­sa­ky­ta. Tai – vi­sa fi­lo­so­fi­ja. Da­lius ma­no, kad jo ba­tai šiai tra­sai bu­vo kiek per sun­kūs. Po ke­lio­nės įver­ti­no: de­rė­jo įsi­gy­ti ne odi­nį, o sin­te­ti­nį apa­vą. Ba­tai tu­ri bū­ti skir­ti il­gam ėji­mui. Ir vie­nu ar bent jau pu­se nu­me­rio di­des­ni.

Bet, ko­kie be­bū­tų ba­tai, kad ir už 1 000 eu­rų, pūs­lių neiš­veng­si.

Lenk­ty­nės dėl nak­vy­nės

Pi­lig­ri­mų ry­tai – anks­ty­vi. Anks­čiau­siai iš­ke­lia­vo 6 va­lan­dą 20 mi­nu­čių, kai dar bu­vo tam­su ir rei­kė­jo pro­žek­to­riaus.

Nak­vo­da­vo pi­lig­ri­mų na­muo­se (al­ber­gue). Nak­vy­nės – sa­vo­tiš­ka lo­te­ri­ja, nes ne vi­sa­da ži­nai, už kiek ki­lo­met­rų bus ki­ta, tilp­si ar ne.

Pa­la­pi­nės ne­siė­mė, nors, dau­ge­liu at­ve­ju, ma­no Da­lius, ji iš­spręs­tų nak­vy­nės pro­ble­mą. Su šia bė­da su­si­dū­rė jau pir­mą­ją nak­tį, kai pa­sie­kė San Se­bas­tia­ną. Pen­kio­se al­ber­gė­se iš­gir­do tą pa­tį: „Comp­le­to, full“. Te­ko mie­go­ti par­ke ant suo­liu­ko.

Pa­siim­ti daik­tų kie­kį ri­bo­jo ran­ki­nis ba­ga­žas. Bet su­ti­ko bri­tą, ku­ris pa­la­pi­nę už 20 eu­rų pir­ko vie­to­je. Vo­kie­tis, ke­ly­je nuo Švei­ca­ri­jos jau pra­lei­dęs du mė­ne­sius, ne­šė­si sa­vo pa­la­pi­nę.

Yra al­ber­gių, kur ga­li priim­ti tik 9 pi­lig­ri­mus, yra ir šim­ta­vie­čių. Pa­gal ko­jas ne­ži­nia, kiek to­li pa­vyks nu­ke­liau­ti. Nak­vy­nės vie­tos bū­na ir kas 5 ki­lo­met­rus, ir ge­ro­kai di­des­niu at­stu­mu. Ne vi­sos pa­žy­mė­tos že­mė­la­py­je, ku­rį gau­na pi­lig­ri­mai.

Po pir­mos ke­lio­nės die­nos vėl iš­ki­lo nak­vy­nės di­le­ma: nė­ra vie­tų. Po jau įveik­tų 20 ki­lo­met­rų te­ko pri­dė­ti dar 7 ki­lo­met­rus ir ne­ži­nią, ar ki­to­je vie­to­je pa­si­seks.

„Po šio po­ty­rio pa­ma­nė­me, kad rei­kia anks­čiau kel­tis, kad su­spė­tu­me gau­ti nak­vy­nę. Bet man tos lenk­ty­nės taip ne­pa­ti­ko! Tre­čią die­ną pa­sa­kiau, jog ne­lenk­ty­niau­si­me. Bus, kaip bus. Vis­kas Die­vo ran­ko­se. Ir ta­da – leng­va!“

Pa­gal­ba lau­kia ke­ly­je

Įp­ras­tai per die­ną nu­ke­liau­da­vo nuo 20 iki 40 ki­lo­met­rų. Ma­žiau­siai įveik­tas at­stu­mas – 16 ki­lo­met­rų.

„La­biau­sia pa­ti­ko, kad per vie­ną die­ną, per 6–8 va­lan­das, pa­ti­ri to­kią gam­tos įvai­ro­vę! Nuo gū­daus miš­ko iki van­de­ny­no pa­kran­tės ar mies­to. Kas 5 ki­lo­met­rai gra­žiau­sias plia­žas su uo­lo­mis. Tuš­čia. Mau­do­mės? Mau­do­mės!“ – ke­lio­nės ma­lo­nu­mais da­li­ja­si Da­lius.

„Ho­la! Buen Ca­mi­no!“ – nuo­lat lin­ki ke­ly­je su­tin­ka­mi ke­liau­to­jai. Ir ne­svar­bu, ke­lin­tą kar­tą juos be­su­tik­tum. Į pa­bai­gą is­pa­niš­kas lin­kė­ji­mas taip pa­ky­rė­jo, kad lie­tu­viai šūk­te­lė­da­vo sa­vo kal­ba: „Svei­ki! Ge­ro ke­lio!“

Į Sant­ja­gą ke­liau­ja žmo­nės iš vi­so pa­sau­lio. Pa­ke­liui su­si­pa­ži­no su ko­rė­jie­čiu, ku­ris pa­sko­lin­da­vo pei­liu­ką. Pa­si­kal­bė­jo su lie­tu­ve, dir­ban­čia ir gy­ve­nan­čia Mad­ri­de. Ji ėjo ne vi­są ke­lią – ato­sto­goms pa­si­rin­ko at­kar­pė­lę. Ryš­kiau­sia pa­žin­tis – su če­ke ir slo­va­ke.

Slo­va­kė iš­gel­bė­jo ko­jas. Iš jos su­ži­no­jo nau­ją „re­cep­tą": jei iš­šo­ka pūs­lė, pai­mi ada­tą, bal­tą siū­lą (kad bū­tų ne­da­žy­tas), per­dur­i sker­sai pūs­lę, iš­spau­di, siū­lą pa­lie­ki kaip dre­na­žą. Prieš ei­nant už­kli­juo­ji mar­le ir pleist­riu­ku. Po dvie­jų die­nų siū­liu­ką iš­trau­ki. Pūs­lė bū­na su­ra­gė­ju­si, jos ne­bes­kau­da.

Kri­zė Da­lių iš­ti­ko jau ant­rą ke­lio­nės die­ną – ki­lo ke­lio už­de­gi­mas. Lip­ti į kal­ną dar ga­lė­jo, bet nu­si­leis­ti – ne.

Ak­to­rius įsi­ti­ki­no, kad gy­ve­ni­me yra gran­di­ni­nė reak­ci­ja. Jei su­mu­ši pūs­lę, au­to­ma­tiš­kai sau­gai ko­ją, svo­rį per­mes­da­mas ant ki­tos. Ir ga­li bū­ti tik­ras – ki­tai ko­jai kaž­kas at­si­tiks. Taip ir bu­vo. Da­liui „už­si­de­gė“ Achi­lo saus­gys­lė, ko­ja iš­ti­no.

Ieš­ko­jo bet ko­kios išei­ties: „Gal­vo­ju, vis­kas, ne­nuei­siu. Gal­vo­je su­kau va­rian­tus: sės­ti į au­to­bu­są, va­žiuo­ti į Por­tą ir lauk­ti skry­džio – dvi ar tris sa­vai­tes.“

Šia­me ke­ly­je Da­lius įsi­ti­ki­no ir ki­ta tie­sa: kri­ti­niais mo­men­tais at­si­ran­da žmo­gus, ku­ris vis­ką iš­spren­džia.

Achi­lo pro­ble­mą iš­spren­dė če­kė. Paaiš­kė­jo, kad ji yra ki­ne­zi­te­ra­peu­tė. „Ko iš kar­to ne­sa­kei? Su to­kia ko­ja ne­nuei­si“, – įver­ti­no.

Ji iš­ty­ri­nė­jo, lanks­tė ko­ją, už­kli­ja­vo spe­cia­lius pleist­rus per vi­są blauz­dą. Ki­tą die­ną Da­lius ne­be­jau­tė nė gra­mo skaus­mo. Ėjo ir džiau­gė­si gy­ve­ni­mu.

Če­kė pa­ro­dė ir pra­ti­mų, ku­riuos rei­kia da­ry­ti ry­tą, va­ka­rą ir su­sto­jus – pra­temp­ti blauz­das. Rei­kia iš­mok­ti ir vaikš­čio­ti – ne­svar­bu, ar ei­tum nuo kal­no ar į kal­ną, žings­nį pra­dė­ti nuo kul­no. Iš pra­džių pri­vers­ti­nai, pa­skui iš­moks­ta­ma.

Su če­kės pleist­rais ak­to­rius pra­vaikš­čio­jo pu­sant­ros sa­vai­tės. Kol už­klu­po dar vie­nas už­de­gi­mas. Če­kė te­le­fo­nu pa­dė­ti ne­be­ga­lė­jo. Tik pa­ta­rė vais­ti­nė­je pirk­ti prie­šuž­de­gi­mi­nių vais­tų. Trys tab­le­tės per die­ną pa­dė­jo įveik­ti ke­lią.

Dėl ko ei­ta?

Tiks­las ar­tė­jo: li­ko 40 ki­lo­met­rų, dvi die­nos žy­gio. Nors vi­są at­stu­mą pla­na­vo nuei­ti per 32 die­nas, bet vie­ną die­ną „su­tau­pė“.

Pas­ku­ti­nė­je at­kar­po­je su­si­jun­gia pran­cū­ziš­kas ir šiau­ri­nis ke­liai, la­bai daug pi­lig­ri­mų, ke­lias nuo­bo­dus, la­bai daug as­fal­to ir be kal­nų.

Nak­vy­nės vie­tą ke­liau­to­jai pa­sie­kė jau vi­dur­die­nį. „Dar tik 12 va­lan­da? Ei­na­me iki Sant­ja­go!“ Ir už ke­le­tos va­lan­dų jau bu­vo Sant­ja­ge. Va­ka­re nuė­jo į ga­lu­ti­nį taš­ką – Sant­ja­go ka­ted­rą. Jo­je 20 va­lan­dą au­ko­ja­mos šv. mi­šios.

Pi­lig­ri­mi­nius iš­gy­ve­ni­mus kiek su­jau­kė ryt­die­nos pla­na­vi­mas: ke­liau­to­jai dar no­rė­jo spė­ti už­suk­ti į in­for­ma­ci­jos cent­rą, ku­ris dir­bo iki 20 va­lan­dos. Tad ka­ted­ro­je te­ga­lė­jo pa­bū­ti vos 15 mi­nu­čių. Si­dab­ri­nis Šv. Jo­kū­bo kars­tas, esan­tis po al­to­riu­mi, bu­vo už­ra­kin­tas už gro­tų.

„Išė­jau iš ka­ted­ros ir aša­ros bė­ga: ką aš čia da­riau?! Vi­są mė­ne­sį dėl ko ėjau? Ne­jau­čiau sa­tis­fak­ci­jos“, – sa­ko Da­lius.

Bend­ra­ke­lei­vis nu­ta­rė į in­for­ma­ci­jos cent­rą ei­ti vie­nas, o Da­lius su­grį­žo į ka­ted­rą. Bet čia lau­kė kliū­tis: pra­si­dė­jus šv. mi­šioms, į vi­dų ne­beį­lei­džia­ma. Ak­to­rius su klau­si­mu „dėl ko ei­ta?“ taip ir li­ko sė­dė­ti ant laip­tų.

Ki­tą die­ną, kaip ir pla­na­vo, au­to­bu­su iš­vy­ko į Muk­si­ją. Nuo­tai­ką kiek pa­kė­lė mau­dy­nės van­de­ny­ne ir ži­nia, kad ka­ted­ra ati­da­ro­ma nuo 8 valandos ry­to, o au­to­bu­sas į Por­tą tu­rė­jo iš­va­žiuo­ti tik 10 va­lan­dą.

Ry­te įė­ji­mas prie kars­to bu­vo at­ra­kin­tas. Prie šv. Jo­kū­bo klū­po­jo vie­nin­te­lė is­pa­nė, o ku­ni­gas au­ko­jo šv. mi­šias.

„Pa­si­mel­džiau ir už teat­rą, ir drau­gus, ir drau­gų ma­mas. Va, ta­da įvy­ko sa­tis­fak­ci­ja.“

Ofi­cia­liai nuo San Se­bas­tia­no iki Sant­ja­go yra 780 ki­lo­met­rų, bet rea­liai, skai­čiuo­ja Da­lius, nuei­ta per 800 ki­lo­met­rų. Nes, pa­sie­kus nak­vy­nės vie­tą, kiek pail­sė­jus, grįž­da­vo no­ras pa­si­dai­ry­ti į mies­te­lį. Taip kas va­ka­rą pri­si­dė­da­vo 3–5 ki­lo­met­rai.

Pi­lig­ri­mi­nė ke­lio­nė bai­gė­si tuo, kuo ir pra­si­dė­jo – nak­vy­ne lau­ke. Bo­vė oro uos­te ti­kė­jo­si pa­mie­go­ti, bet, pa­si­ro­do, ma­žas oro uos­tas už­da­ro­mas nak­čiai. Tad, kaip ir ke­lio­nės pra­džio­je, už­mi­go ant suo­liu­ko.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

PA­BAI­GA: Ga­lu­ti­nis ke­lio­nės taš­kas pa­siek­tas. Už Da­liaus Jan­čiaus­ko nu­ga­ros – Sant­ja­go ka­ted­ra.

POIL­SIS: Po die­nos žy­gio at­gai­va ko­joms – šle­pe­tės.

PA­MINK­LAS: Šim­tus ki­lo­met­rų įvei­ku­sios ko­jos ver­tos pa­mink­lo.

VIE­TO­VĖ: Is­pa­ni­jos šiau­rės va­ka­ruo­se esan­ti Muk­si­ja iš­si­dės­čiu­si pa­lei van­de­ny­ną.

PEI­ZA­ŽAS: Ke­ly­je Da­lių Jan­čiaus­ką ža­vė­jo gam­tos įvai­ro­vė.

RO­DYK­LĖS: Ke­ly­je itin svar­bu ne­pra­žiop­so­ti ro­dyk­lių. Jos ke­lią žy­mį įvai­riau­sio­se vie­to­se.

RI­KIUO­TĖ: Tvar­kin­gai su­ri­kiuo­ti ke­liau­to­jų ba­tai.

PA­GAL­BA: Da­lių Jan­čiaus­ką nuo už­de­gi­mo iš­gel­bė­jo če­kės pleist­ras.

DŽIO­VYK­LA: Nak­vy­nės vie­to­se ga­li­ma iš­si­skalb­ti ir iš­si­džio­vin­ti rū­bus.

TRAU­KA: Ža­vin­gi Is­pa­ni­jos pa­plū­di­miai vi­lio­jo ne tik smė­liu, bet ir ra­my­be.

SU­MA­NY­MAS: Kaž­kas iš ke­liau­to­jų su­kū­rė pa­mink­lą ke­lio­nės ne­beat­lai­kiu­siems ba­tams.

GĖ­LĖ: Ke­lio­nė­je akį trau­kė ir žie­dai, ir vai­siai.

SIM­BO­LIS: Pi­lig­ri­mų ke­ly­je – re­li­gi­jos ženk­lai ne­ti­kė­to­se vie­to­se.

NAK­VY­NĖ: Vie­na iš nak­vy­nės vie­tų.

VAIZ­DAS: Pa­ke­liui – iš­džiū­vu­si upė.

KE­LIO­NĖ: Per die­ną gam­to­va­zi­dis pa­si­keis­da­vo ke­le­tą kar­tų.