
Naujausios
800 km – dėl sielos ir kūno
Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas šią vasarą įveikė save ir šiaurinį (Camino del Norte) šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. „Nueita per 800 kilometrų! Sunku suvokti. Bet, pasirodo, tai įmanoma. Linkėčiau šį kelią nueiti kiekvienam“, – sako aktorius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Suintrigavo pasakojimas
Dalius pakelia žygio batus – naujas apavas po kelionės liko gerokai nuzulintais padais: „Galvojau, teks amputuoti dešinės kojos mažąjį pirštuką. Visą kelionę buvo atvira žaizda. Dabar traukiasi.“ Dėl šios žaizdos Dalius kelionėje keldavosi anksčiau už kitus, apie 5 valandą ryto, kad galėtų ramiai apsirišti pirštą.
Jokūbo kelias arba Camino de Santiago – kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostela (isp. Santiago de Compostela) miestą Ispanijoje, kur įspūdingoje katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai.
Idėja eiti piligrimų keliu Daliui pradėjo kirbėti prieš maždaug trejetą metų. Sutiko pažįstamą, kuris iki Santjago ėjo iš Porto. Suintrigavo pasakojimas ir patirti įspūdžiai.
„Jis sakė, jog kiekvieną dieną eini ir nežinai, kas tavęs laukia. Ir iš tiesų: nežinai nieko, seki rodyklėmis, kurios gali būti bet kur. Šis rodyklių žaidimas man labai patiko.“
Į kelionę išsiruošė dviese. Aktorius abejoja, ar tokiai kelionei būtų ryžęsis eiti vienas. Dviese kelyje lengviau, galima pasidalyti atsakomybę, rūpesčius, atradimo ir pažinimo džiaugsmus.
Žodis po žodžio, ir kelionė po metų pradėjo tapti realybe. Kelionės pradžia – nusipirktas bilietas iki Madrido.
Kelionei ruošėsi atsakingai. Dalius patarimų klausė keleto patyrusių žygeivių, bendrakeleivis išklausė paskaitas Vilniuje, kurias skaito įveikusieji piligrimų kelią.
Bet supratimas, kas yra šis kelias, sako Dalius, ateina einant. Svetima patirtis – dar ne viskas.
„Patirtis yra NOR-MA-LI“, – apie didelę įgytą patirtį išskiemenuoja kiekvieną skiemenį.
Iki tol didele žygeivio patirtimi Dalius negalėjo pasigirti. Tik prieš žygį, per Jonines Merkinėje, nukeliavo 18 kilometrų. Mūvėjo šlepetėmis ir nutarė, kad eiti yra lengva. Kol skrydžio dieną tarpupirščiuose pamatė sutrintų pūslių.
Panika dėl rodyklių
Kelių, vedančių į Santjagą, yra ne vienas. Dalius išsirinko šiaurinį kelią.
„Nesvarbu, kuriuo keliu eitum, būk pasiruošęs pūslėms, sąnarių skausmams, uždegimams“, – dabar pataria aktorius.
Maršruto pradžią kiek pakoregavo aplinkybės. Nors oficialus pradinis taškas yra Irūnas, bilietus pavyko rasti tik iki San Sebastiano. Tarp šių miestų – 16 kilometrų. Taip keliautojai sutaupė vieną žygio dieną.
Iškeliavo birželio 29-ąją. Tuo metu, kai Lietuvoje kepino per 30 laipsnių karštis, žygeivius lydėjo maloni 27 laipsnių šiluma.
Dalius juokiasi: kelionėje buvo pasirengę kęsti 40 laipsnių karštį, o iš tiesų anksti ryte ir vakare jau reikėjo džemperių.
Bet ne visi piligrimai apie orą pasakytų tą patį: galutiniame taške, Santjage, sutikta lietuvių pora, ėjusi kitu, prancūziškuoju keliu (Camino frances), pajautė, ką reiškia žygis alinančioje kaitroje. Keldavosi 4 valandą ryto, išeidavo pusę penkių, kad iki 12 valandos pasiektų nakvynės punktą. Nuo vidurdienio tūnodavo nakvynės namuose ir tik vakare galėdavo išeiti pasivaikščioti po pasiektą miestelį.
Dėl geriamojo vandens kelyje problemų nekildavo, vandens buvo galima nuolat pasipildyti.
Kelyje svarbiausia itin akylai sekti rodykles. Keliautojai visgi buvo porą kartų nuklydę: kartą – 15 kilometrų, kitą – 8 kilometrus.
„Jei nematai rodyklių, apima panika. Nes kiekvienas kilometras yra skausmas ir kainuoja sveikatą.“
Ant pečių – 50 litrų kuprinė. Dalius mano, kad tai – optimalus dydis, nes reikia įsidėti ir maisto pietums, nes nežinai, kada prieisi miestą. Be to, taip maitintis pigiau. Pagrindinis kelionės maistas – sumuštiniai, keksiukai, sausainiai: „Supratau, kad sumuštinių ir keksiukų dieta yra labai gerai, nes tikrai numečiau svorio!“
„Geri batai“ – dar nieko nepasakyta. Tai – visa filosofija. Dalius mano, kad jo batai šiai trasai buvo kiek per sunkūs. Po kelionės įvertino: derėjo įsigyti ne odinį, o sintetinį apavą. Batai turi būti skirti ilgam ėjimui. Ir vienu ar bent jau puse numerio didesni.
Bet, kokie bebūtų batai, kad ir už 1 000 eurų, pūslių neišvengsi.
Lenktynės dėl nakvynės
Piligrimų rytai – ankstyvi. Anksčiausiai iškeliavo 6 valandą 20 minučių, kai dar buvo tamsu ir reikėjo prožektoriaus.
Nakvodavo piligrimų namuose (albergue). Nakvynės – savotiška loterija, nes ne visada žinai, už kiek kilometrų bus kita, tilpsi ar ne.
Palapinės nesiėmė, nors, daugeliu atveju, mano Dalius, ji išspręstų nakvynės problemą. Su šia bėda susidūrė jau pirmąją naktį, kai pasiekė San Sebastianą. Penkiose albergėse išgirdo tą patį: „Completo, full“. Teko miegoti parke ant suoliuko.
Pasiimti daiktų kiekį ribojo rankinis bagažas. Bet sutiko britą, kuris palapinę už 20 eurų pirko vietoje. Vokietis, kelyje nuo Šveicarijos jau praleidęs du mėnesius, nešėsi savo palapinę.
Yra albergių, kur gali priimti tik 9 piligrimus, yra ir šimtaviečių. Pagal kojas nežinia, kiek toli pavyks nukeliauti. Nakvynės vietos būna ir kas 5 kilometrus, ir gerokai didesniu atstumu. Ne visos pažymėtos žemėlapyje, kurį gauna piligrimai.
Po pirmos kelionės dienos vėl iškilo nakvynės dilema: nėra vietų. Po jau įveiktų 20 kilometrų teko pridėti dar 7 kilometrus ir nežinią, ar kitoje vietoje pasiseks.
„Po šio potyrio pamanėme, kad reikia anksčiau keltis, kad suspėtume gauti nakvynę. Bet man tos lenktynės taip nepatiko! Trečią dieną pasakiau, jog nelenktyniausime. Bus, kaip bus. Viskas Dievo rankose. Ir tada – lengva!“
Pagalba laukia kelyje
Įprastai per dieną nukeliaudavo nuo 20 iki 40 kilometrų. Mažiausiai įveiktas atstumas – 16 kilometrų.
„Labiausia patiko, kad per vieną dieną, per 6–8 valandas, patiri tokią gamtos įvairovę! Nuo gūdaus miško iki vandenyno pakrantės ar miesto. Kas 5 kilometrai gražiausias pliažas su uolomis. Tuščia. Maudomės? Maudomės!“ – kelionės malonumais dalijasi Dalius.
„Hola! Buen Camino!“ – nuolat linki kelyje sutinkami keliautojai. Ir nesvarbu, kelintą kartą juos besutiktum. Į pabaigą ispaniškas linkėjimas taip pakyrėjo, kad lietuviai šūktelėdavo savo kalba: „Sveiki! Gero kelio!“
Į Santjagą keliauja žmonės iš viso pasaulio. Pakeliui susipažino su korėjiečiu, kuris paskolindavo peiliuką. Pasikalbėjo su lietuve, dirbančia ir gyvenančia Madride. Ji ėjo ne visą kelią – atostogoms pasirinko atkarpėlę. Ryškiausia pažintis – su čeke ir slovake.
Slovakė išgelbėjo kojas. Iš jos sužinojo naują „receptą": jei iššoka pūslė, paimi adatą, baltą siūlą (kad būtų nedažytas), perduri skersai pūslę, išspaudi, siūlą palieki kaip drenažą. Prieš einant užklijuoji marle ir pleistriuku. Po dviejų dienų siūliuką ištrauki. Pūslė būna suragėjusi, jos nebeskauda.
Krizė Dalių ištiko jau antrą kelionės dieną – kilo kelio uždegimas. Lipti į kalną dar galėjo, bet nusileisti – ne.
Aktorius įsitikino, kad gyvenime yra grandininė reakcija. Jei sumuši pūslę, automatiškai saugai koją, svorį permesdamas ant kitos. Ir gali būti tikras – kitai kojai kažkas atsitiks. Taip ir buvo. Daliui „užsidegė“ Achilo sausgyslė, koja ištino.
Ieškojo bet kokios išeities: „Galvoju, viskas, nenueisiu. Galvoje sukau variantus: sėsti į autobusą, važiuoti į Portą ir laukti skrydžio – dvi ar tris savaites.“
Šiame kelyje Dalius įsitikino ir kita tiesa: kritiniais momentais atsiranda žmogus, kuris viską išsprendžia.
Achilo problemą išsprendė čekė. Paaiškėjo, kad ji yra kineziterapeutė. „Ko iš karto nesakei? Su tokia koja nenueisi“, – įvertino.
Ji ištyrinėjo, lankstė koją, užklijavo specialius pleistrus per visą blauzdą. Kitą dieną Dalius nebejautė nė gramo skausmo. Ėjo ir džiaugėsi gyvenimu.
Čekė parodė ir pratimų, kuriuos reikia daryti rytą, vakarą ir sustojus – pratempti blauzdas. Reikia išmokti ir vaikščioti – nesvarbu, ar eitum nuo kalno ar į kalną, žingsnį pradėti nuo kulno. Iš pradžių priverstinai, paskui išmokstama.
Su čekės pleistrais aktorius pravaikščiojo pusantros savaitės. Kol užklupo dar vienas uždegimas. Čekė telefonu padėti nebegalėjo. Tik patarė vaistinėje pirkti priešuždegiminių vaistų. Trys tabletės per dieną padėjo įveikti kelią.
Dėl ko eita?
Tikslas artėjo: liko 40 kilometrų, dvi dienos žygio. Nors visą atstumą planavo nueiti per 32 dienas, bet vieną dieną „sutaupė“.
Paskutinėje atkarpoje susijungia prancūziškas ir šiaurinis keliai, labai daug piligrimų, kelias nuobodus, labai daug asfalto ir be kalnų.
Nakvynės vietą keliautojai pasiekė jau vidurdienį. „Dar tik 12 valanda? Einame iki Santjago!“ Ir už keletos valandų jau buvo Santjage. Vakare nuėjo į galutinį tašką – Santjago katedrą. Joje 20 valandą aukojamos šv. mišios.
Piligriminius išgyvenimus kiek sujaukė rytdienos planavimas: keliautojai dar norėjo spėti užsukti į informacijos centrą, kuris dirbo iki 20 valandos. Tad katedroje tegalėjo pabūti vos 15 minučių. Sidabrinis Šv. Jokūbo karstas, esantis po altoriumi, buvo užrakintas už grotų.
„Išėjau iš katedros ir ašaros bėga: ką aš čia dariau?! Visą mėnesį dėl ko ėjau? Nejaučiau satisfakcijos“, – sako Dalius.
Bendrakeleivis nutarė į informacijos centrą eiti vienas, o Dalius sugrįžo į katedrą. Bet čia laukė kliūtis: prasidėjus šv. mišioms, į vidų nebeįleidžiama. Aktorius su klausimu „dėl ko eita?“ taip ir liko sėdėti ant laiptų.
Kitą dieną, kaip ir planavo, autobusu išvyko į Muksiją. Nuotaiką kiek pakėlė maudynės vandenyne ir žinia, kad katedra atidaroma nuo 8 valandos ryto, o autobusas į Portą turėjo išvažiuoti tik 10 valandą.
Ryte įėjimas prie karsto buvo atrakintas. Prie šv. Jokūbo klūpojo vienintelė ispanė, o kunigas aukojo šv. mišias.
„Pasimeldžiau ir už teatrą, ir draugus, ir draugų mamas. Va, tada įvyko satisfakcija.“
Oficialiai nuo San Sebastiano iki Santjago yra 780 kilometrų, bet realiai, skaičiuoja Dalius, nueita per 800 kilometrų. Nes, pasiekus nakvynės vietą, kiek pailsėjus, grįždavo noras pasidairyti į miestelį. Taip kas vakarą prisidėdavo 3–5 kilometrai.
Piligriminė kelionė baigėsi tuo, kuo ir prasidėjo – nakvyne lauke. Bovė oro uoste tikėjosi pamiegoti, bet, pasirodo, mažas oro uostas uždaromas nakčiai. Tad, kaip ir kelionės pradžioje, užmigo ant suoliuko.
Asmeninio albumo nuotr.
PABAIGA: Galutinis kelionės taškas pasiektas. Už Daliaus Jančiausko nugaros – Santjago katedra.
POILSIS: Po dienos žygio atgaiva kojoms – šlepetės.
PAMINKLAS: Šimtus kilometrų įveikusios kojos vertos paminklo.
VIETOVĖ: Ispanijos šiaurės vakaruose esanti Muksija išsidėsčiusi palei vandenyną.
PEIZAŽAS: Kelyje Dalių Jančiauską žavėjo gamtos įvairovė.
RODYKLĖS: Kelyje itin svarbu nepražiopsoti rodyklių. Jos kelią žymį įvairiausiose vietose.
RIKIUOTĖ: Tvarkingai surikiuoti keliautojų batai.
PAGALBA: Dalių Jančiauską nuo uždegimo išgelbėjo čekės pleistras.
DŽIOVYKLA: Nakvynės vietose galima išsiskalbti ir išsidžiovinti rūbus.
TRAUKA: Žavingi Ispanijos paplūdimiai viliojo ne tik smėliu, bet ir ramybe.
SUMANYMAS: Kažkas iš keliautojų sukūrė paminklą kelionės nebeatlaikiusiems batams.
GĖLĖ: Kelionėje akį traukė ir žiedai, ir vaisiai.
SIMBOLIS: Piligrimų kelyje – religijos ženklai netikėtose vietose.
NAKVYNĖ: Viena iš nakvynės vietų.
VAIZDAS: Pakeliui – išdžiūvusi upė.
KELIONĖ: Per dieną gamtovazidis pasikeisdavo keletą kartų.