Žiemgalio knyga apie Sibiro tremtį

Žiem­ga­lio kny­ga apie Si­bi­ro trem­tį

S. Tu­mė­no lei­dyk­la „Šiau­rės Lie­tu­va“ tę­sia sa­vo už­si­brėž­tą tiks­lą – skai­ty­to­jams pri­sta­ty­ti ma­žai ži­no­mus ar pri­mirš­tus Šiau­rės Lie­tu­vos po­rtre­tus. Ką tik pa­si­ro­dė bu­vu­sio Lin­ku­vos gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nio, po trem­ties gy­ve­nu­sio Jo­niš­ky­je, Alek­sand­ro Pu­pi­nio (1923-2006) kny­ga „Gy­ve­ni­mo mo­kyk­lo­je. Si­bi­ro pa­mo­kos ir pa­tir­tys“.

Apie nau­ją kny­gą, jos ren­gi­mo ir lei­dy­bos ap­lin­ky­bes kal­bi­na­me kny­gos lei­dė­ją do­cen­tą dak­ta­rą Sta­sį TU­MĖ­NĄ.

– Praė­jo jau ket­vir­tis am­žiaus nuo 1990-ųjų, kai ta­po­me lais­vi ir bu­vo ga­li­ma leis­ti at­si­mi­ni­mus apie trem­tį. Ko­dėl ši kny­ga pa­si­ro­dė tik da­bar, koks jos ke­lias į skai­ty­to­ją?

– Kny­gą iš­lei­do­me A. Pu­pi­nio sū­naus Jus­to, gy­ve­nan­čio Pak­ruo­jo ra­jo­ne, Klo­vai­niuo­se, ini­cia­ty­va. Šių me­tų rugp­jū­čio 11 die­ną su­ka­ko 10 me­tų nuo jo tė­vo trem­ti­nio A. Pu­pi­nio mir­ties. Tai uni­ka­lūs, kruopš­čiai au­to­riaus spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­le at­spaus­din­ti 435 pus­la­pių teks­tai, iš­spaus­din­ti so­viet­me­čiu ir kruopš­čiai slėp­ti na­muo­se Jo­niš­ky­je. Au­to­riaus sū­nus Jus­tas pri­si­me­na, kaip jo tė­vas kny­gą ne­šda­vęs slėp­ti spin­to­je, o pa­ma­tęs, kad ta mįs­le su­si­do­mė­jo sū­nus, jam ne kar­tą pri­mi­nė: „Nie­kam ne­sa­kyk. Tu­rė­tu­me di­de­lių bė­dų.“

A. Pu­pi­nis, ma­tyt, per daug pa­si­ti­kė­jo tais, kuriems vė­liau pa­ti­kė­jo rank­raš­tį. Vie­ną eg­zemp­lio­rių jis bu­vo per­da­vęs išei­vi­jos lie­tu­viams, ki­tą – trem­ti­nių ak­ty­vis­tams Vil­niu­je, bet rank­raš­čiai taip ir ne­ta­po kny­ga. 2014 me­tais il­go­ką kny­gos iš­trau­ką spaus­di­no­me „Šiau­rės Lie­tu­vos“ al­ma­na­che. Iš­gir­do­me daug su­si­do­mė­ju­sių žmo­nių bal­sų, no­rą, kad vi­sas kny­gos teks­tas pa­siek­tų skai­ty­to­ją. Pa­ga­liau – tai dar vie­nas mū­sų lei­dyk­los ban­dy­mas pri­min­ti da­bar­ties žmo­nėms, jau­ni­mui, ko­kios  dva­siš­kai stip­rios as­me­ny­bės gy­ve­no mū­sų kraš­te.

– Ar šian­dien, kai per pa­sta­rą­jį ket­vir­tį am­žiaus pa­si­ro­dė tiek daug lei­di­nių apie Si­bi­rą, kny­ga yra ak­tua­li? Ką skai­ty­to­jas jo­je su­ras nau­jo?

– Nė­ra abe­jo­nės, kad kny­ga yra ak­tua­li, pa­mo­kan­ti, įspė­jan­ti, jog sa­vo vals­ty­bę tu­ri­me sau­go­ti, puo­se­lė­ti, kad ne­pa­si­kar­to­tų is­to­ri­nės tra­ge­di­jos. Šian­dien daug dis­ku­tuo­ja­ma apie trem­ties pa­mo­kas, aiš­ki­na­mos ir net keis­to­kai kar­tais in­terp­re­tuo­ja­mos eko­no­mi­nių, po­li­ti­nių trem­ti­nių są­vo­kos, kal­ba­ma ne tik apie fi­zi­nę trem­tį į Si­bi­rą ar Ame­ri­ką. At­si­ran­da ir vis dau­giau nau­jų Si­bi­ro pa­tir­ties tra­jek­to­ri­jų – tik da­bar pra­de­da­ma ak­tua­li­zuo­ti dva­si­nė trem­tis, kai žmo­nės ne­bu­vo iš­trem­ti, bet slė­pė­si, žu­vo miš­kuo­se, par­ti­za­na­vo, gy­ve­no sve­ti­mo­mis pa­var­dė­mis. Ta dva­si­nė re­zis­ten­ci­ja kar­tais bu­vo ne leng­ves­nė nei fi­zi­nė.

– Grįž­ki­me prie Alek­sand­ro Pu­pi­nio kny­gos. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie au­to­rių.

– Alek­sand­ras Pu­pi­nis gi­mė Ga­tau­čių kai­me, Lin­ku­vos vals­čiu­je, gau­sio­je ūki­nin­kų Juo­zo ir Emi­li­jos Pu­pi­nių šei­mo­je. Be­je, tė­vas J. Pu­pi­nis bu­vo ak­ty­vus Lin­ku­vos že­mės ūkio koo­pe­ra­ty­vo na­rys, ger­bia­mas ir orus žmo­gus, to mo­kęs sa­vo vai­kus. Bai­gęs pra­di­nę mo­kyk­lą Ga­tau­čiuo­se, Alek­sand­ras įsto­jo į Lin­ku­vos gim­na­zi­ją. Moks­lus su­trik­dė Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja 1940 me­tais. 1941 me­tais, be­si­bai­giant abi­tū­ros eg­za­mi­nams, pra­si­dė­jo trė­mi­mai, bu­vo iš­vež­ti gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai ir kai ku­rie kla­sės drau­gai.

A. Pu­pi­nis įsto­jo stu­di­juo­ti į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Tech­ni­kos fa­kul­te­tą, ta­čiau 1943 m., už­da­rius uni­ver­si­te­tą, moks­las nu­trū­ko. Sug­rį­žęs į Lin­ku­vą, dir­bo vals­čiaus raš­ti­nė­je. Ta­da jis su­si­do­mė­jo ar­chy­vi­ne me­džia­ga, pra­dė­jo rink­ti in­for­ma­ci­ją gi­mi­nės ge­nea­lo­gi­niam me­džiui su­da­ry­ti.

De­ja, vis­kas nu­trū­ko su­grį­žus so­vie­ti­nei ar­mi­jai. 1949 m. ba­lan­džio mė­ne­sį bu­vo suim­tas. Nuo ta­da pra­si­dė­jo la­ge­rio Vor­ku­to­je ir trem­ties Kras­no­jars­ko kraš­te uni­ver­si­te­tai. Ne­pa­lūž­ti pa­dė­jo gi­lus ti­kė­ji­mas ir mal­da, ar­ti­mų­jų laiš­kai ir siun­ti­niai. Į Lie­tu­vą A. Pu­pi­nis grį­žo 1957 me­tais. Iki pat mir­ties 2006 m. gy­ve­no Jo­niš­ky­je. Čia ir pa­lai­do­tas.

– Kuo ši kny­ga iš­si­ski­ria iš gau­sios trem­ties li­te­ra­tū­ros bib­lio­te­kos?

– Ši kny­ga iš­si­ski­ria iš ki­tų Si­bi­ro epo­pė­jos lei­di­nių tuo, kad ji nė­ra sle­gian­ti, čia neak­cen­tuo­ja­mi Si­bi­ro trem­ties bai­su­mai. Au­to­rius, bū­da­mas nors ir ne­stip­rios svei­ka­tos, bet la­bai re­li­gin­gas, ti­kin­tis Die­vo pa­gal­ba, sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se la­biau ak­cen­tuo­ja ne žiau­ru­mus, bet sa­vo as­me­ni­nę po­zi­ci­ją, nuo­sta­tą ir pa­vyz­dį, kaip žmo­gus to­kio­mis sun­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis pri­va­lo iš­lik­ti ne­nuž­mo­gė­jęs, pa­kan­tus ki­tiems.

Au­to­rius ste­bi jį su­pan­tį gy­ve­ni­mą, įvai­riau­sių tau­ty­bių žmo­nių cha­rak­te­rius, tų žmo­nių po­žiū­rį į re­li­gi­ją, ki­ta­ti­kius. Įdo­mus fak­tas, kad in­te­li­gen­tiš­kas, re­li­gin­gas lie­tu­vis ka­li­nys pa­vei­kė net kri­mi­na­li­nius nu­si­kal­tė­lius, už­kie­tė­ju­sius va­gis, ka­lė­ji­mo „au­to­ri­te­tus“, ku­rie jo ne tik ne­lie­tė, bet sa­vo­tiš­kai ger­bė. Čia mi­nė­ti­na ir A. Pu­pi­nio drą­sa ne­bi­jo­ti ra­miai aiš­kin­ti nu­si­kal­tė­liams Die­vo skel­bia­mas tie­sas. Tą ypač ver­ti­no ir la­ge­rio gy­dy­to­jai (daž­niau­siai į Si­bi­rą ir­gi nu­trem­ti), ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las.

Tie­sa, bū­ti­na ak­cen­tuo­ti, kad A. Pu­pi­nis į Si­bi­rą pa­te­ko ne su pir­mai­siais bai­siai­siais trė­mi­mais, bet 1949 me­tais, kai si­tua­ci­ja So­vie­tų Są­jun­go­je po tru­pu­tį kei­tė­si. Dar kar­di­na­liau ji pa­si­kei­tė 1953 m., po Sta­li­no mir­ties. A. Pu­pi­niui bu­vo su­ma­žin­ta la­ge­rio baus­mė, jis bu­vo iš­trem­tas į Kras­no­jars­ko kraš­tą, kur trem­ty­je gy­ve­no tė­vas ir se­suo. Jau ke­lio­nė­je, jaus­da­ma­sis lais­ves­nis, ėmė­si ap­ra­ši­nė­ti sto­tis, žmo­nes, ke­lio­nės vaiz­dus.

Nu­vež­tas į trem­ties vie­tą ga­vo dar­bą miš­kų ūky­je bu­hal­te­riu-re­vi­zo­riu­mi. Taip tu­rė­jo ga­li­my­bę su­tik­ti dau­giau lie­tu­vių, bend­rau­ti. Ga­vęs fo­toa­pa­ra­tą, ėmė­si fo­tog­ra­fuo­ti apy­lin­kes ir žmo­nes, fik­suo­ti pa­tir­tus įspū­džius pri­si­mi­ni­mų die­no­raš­ty­je. Iki grį­ži­mo į Lie­tu­vą, 1957 me­tais, pri­ra­šė ne vie­ną są­siu­vi­nį.

Dau­gu­ma kny­go­je spaus­di­na­mų nuo­trau­kų da­ry­tos au­to­riaus. Jo­se at­si­spin­di dar vie­nas da­ly­kas – kad ir kur, ko­kio­mis sun­kio­mis są­ly­go­mis lie­tu­viai gy­ven­tų, jie vi­sa­da su­ge­ba iš­lik­ti, pri­si­tai­ky­ti prie ap­lin­kos, o nuo­trau­kos ro­do, kad ir trem­ty­je lie­tu­viai drau­ga­vo, kė­lė ves­tu­ves, pa­gal ga­li­my­bes at­si­svei­kin­da­vo ir su kry­žiu­mi pa­ly­dė­da­vo į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę že­mė­je.

– Ar A. Pu­pi­nis la­ge­ry­je dėl sa­vo ak­ty­vios po­zi­ci­jos, prin­ci­pų lai­ky­mo­si, re­li­gi­nių pa­žiū­rų tvir­tu­mo ne­su­si­dū­rė su sau­gu­mo agen­tais Si­bi­re, ne­bu­vo per­se­kio­ja­mas jau su­grį­žęs į Lie­tu­vą?

– Nė­ra abe­jo­nės, kad A. Pu­pi­niui daž­nai te­ko aiš­kin­tis sau­gu­mie­čiams ir Si­bi­re, ir vė­liau, jau Jo­niš­ky­je. Si­bi­re jis aiš­ki­no­si dėl Lie­tu­vo­je li­ku­sių gi­mi­nių, dėl bro­lio, ku­ris bu­vo pa­bė­gęs ir su­grą­žin­tas į Si­bi­rą. Ypač daug jis bū­da­vo „kal­bi­na­mas“ dėl bro­lio Vin­cen­to, ku­ris, pa­si­trau­kęs po ka­ro į Va­ka­rus, ta­po ku­ni­gu jė­zui­tu, dar­ba­vo­si mi­si­jo­se Bra­zi­li­jo­je, il­gai dir­bo Va­ti­ka­ne prie Šven­to­jo Sos­to.

Sau­gu­mie­čius Vin­cen­tas Pu­pi­nis do­mi­no dėl to, kad Va­ti­ka­ne jis ku­ra­vo Ru­si­jos sta­čia­ti­kių rei­ka­lus, dir­bo po­pie­žiš­ko­je ru­sų ko­le­gi­jo­je, 1980-1988 va­do­va­vo Va­ti­ka­no ra­di­jo ru­sų sky­riui. Sau­gu­mo agen­tai dar Si­bi­re ban­dė pri­kal­bin­ti A. Pu­pi­nį, kad bro­lis su­grįž­tų gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Tuo­se kvo­ti­muo­se Alek­sand­ras tu­rė­jo bū­ti ati­dus, kad ne­pa­kenk­tų sau ir Lie­tu­vo­je li­ku­siems gi­mi­nėms. Be­je, Va­ti­ka­ne Alek­sand­ro bro­lis Vin­cen­tas daž­nai ma­tė­si su po­pie­žiu­mi Jo­nu Pau­liu­mi II, 1993-iai­siais, pa­sku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais, tie­sio­giai pa­dė­jo reng­tis po­pie­žiaus ke­lio­nei į Lie­tu­vą.

Sau­gu­mas ypač aky­lai ste­bė­jo A. Pu­pi­nio gy­ve­ni­mą Si­bi­re, nes ir ten, ypač po 1953–iųjų me­tų, jis su­ge­bė­da­vo telk­ti lie­tu­vius, ban­dė Kras­no­jars­ko kraš­te, Ma­gans­ke, bur­ti lie­tu­vių re­li­gi­nę bend­ruo­me­nę, sta­ty­ti baž­ny­čią. Tais rei­ka­lais jis daug bend­ra­vo su la­bai iš­si­la­vi­nu­siu, daug kal­bų mo­kė­ju­siu ku­ni­gu Gus­tu, vė­liau ne­ti­kė­tai mi­ru­siu...

– Koks li­ki­mas au­to­riaus lau­kė grį­žus iš Si­bi­ro?

– Grį­žęs, Lie­tu­vo­je A. Pu­pi­nis iš pra­džių dir­bo bu­hal­te­riu Pa­gė­gių ra­jo­no Vil­kyš­kių, vė­liau Kel­mės ra­jo­no Pae­že­rių ta­ry­bi­nia­me ūky­je. Nuo 1968 m. ap­si­gy­ve­no Jo­niš­ky­je. Rū­pi­no­si bui­ti­mi, sta­tė na­mą, užau­gi­no du sū­nus – Sau­lių ir Jus­tą. La­bai nuo­šir­džiai ir jaut­riai bend­ra­vo su tė­vais, bro­liais ir se­se­ri­mis, ga­liau­siai grį­žu­siais į tė­vy­nę, su­si­ra­ši­nė­jo su pa­sau­ly­je iš­si­bars­čiu­siais ar­ti­mai­siais, ypač Va­ti­ka­ne dir­bu­siu bro­liu, ku­ni­gu jė­zui­tu Vin­cen­tu.

Jo­niš­ky­je įsi­jun­gė į baž­ny­čios ko­mi­te­to veik­lą, o pra­si­dė­jus At­gi­mi­mo są­jū­džiui, kol lei­do svei­ka­ta, dir­bo Trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių są­jun­go­je. Daug vy­res­nio am­žiaus jo­niš­kie­čių A. Pu­pi­nį pri­si­me­na ir kaip kruopš­tų gė­li­nin­ką.

Kal­bi­no Vy­tau­tas VEN­TA

Au­to­riaus as­me­ni­nio al­bu­mo nuotr.

Alek­sand­ras Pu­pi­nis. Gy­ve­ni­mo mo­kyk­lo­je. Si­bi­ro pa­mo­kos ir pa­tir­tys. – Šiau­liai: S. Tu­mė­no lei­dyk­la „Šiau­rės Lie­tu­va“, 2016. – 288 p.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

TIKSLAS: Kny­gos lei­dė­jas do­cen­tas dak­ta­ras Sta­sys Tumėnas sako, kad tai dar vie­nas lei­dyk­los ban­dy­mas pri­min­ti da­bar­ties žmo­nėms, jau­ni­mui, ko­kios  dva­siš­kai stip­rios as­me­ny­bės gy­ve­no mū­sų kraš­te.

Alek­sand­ras Pu­pi­nis.

Si­bi­ro pie­vo­se. Iš kai­rės: Fe­lik­sas Za­lec­kis, Ju­zė Pu­pi­ny­tė-Za­lec­kie­nė, Juo­zas Pu­pi­nis, Alek­sand­ras Pu­pi­nis. 1953 m. rugp­jū­tis.

 Alek­sand­ras Pu­pi­nis – gim­na­zis­tas. Lin­ku­va. 1940 m.

Kras­no­jars­ko kraš­te, So­vets­ko r. Ur­ma­no kai­me. Iš kai­rės: Gas­pa­ras Pu­pi­nis, Fe­lik­sas Za­lec­kis, Aloy­zas Pu­pi­nis. 1956 m. ba­lan­dis