Penkiasdešimt kaimo bibliotekos metų

Do­va­nos ir svei­ki­ni­mai

„Kny­ga mus ly­di nuo lop­šio, kai tė­vai skai­to pa­sa­kas, pa­skui jau pa­tys ve­džio­ja­me pirš­tais rai­des“, „bib­lio­te­ka ir šven­to­vė, ir grei­to­ji pa­gal­ba, kai pri­rei­kia sku­biai su­ži­no­ti au­to­bu­sų gra­fi­ką ar vy­res­niam žmo­gui iš­mok­ti nau­do­tis iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu, plan­še­te“, „bib­lio­te­ko­je žmo­gus pa­ke­lia akis nuo kas­die­nės ru­ti­nos, kad pa­žvelg­tų į atei­tį“, – to­kie žo­džiai skam­bė­jo iš svei­kin­to­jų, ren­gi­nio da­ly­vių lū­pų.

Ra­jo­no me­ras Vi­ta­li­jus Gai­lius Mal­de­nių bib­lio­te­kai at­ve­žė ge­riau­sią do­va­ną – nau­jų kny­gų, 28-erius me­tus bib­lio­te­ki­nin­ke dir­ban­čią Lio­nę Ado­mai­tie­nę svei­ki­no Skaist­gi­rio se­niū­nė Vir­gi­ni­ja Kai­ka­rie­nė, at­ve­žu­si ir pa­dė­kos raš­tą gra­žios so­dy­bos puo­se­lė­to­jams mal­de­niš­kiams Au­re­li­jai ir Gin­ta­rui Bal­tu­liams. Šil­tus lin­kė­ji­mus ta­rė Mal­de­nių kai­mo bend­ruo­me­nės val­dy­ba, ko­le­gės iš Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos ad­mi­nist­ra­ci­jos, Jur­dai­čių, Skaist­gi­rio, Stun­gių fi­lia­lų, dai­no­mis džiu­gi­nęs mo­te­rų vo­ka­li­nis ko­lek­ty­vas „Pla­to­nė“ (va­do­vė Ri­ta Kip­šai­tė), kraš­tie­tis poe­tas Jo­nas Iva­naus­kas, ki­ti bi­čiu­liai.

Lio­nė Ado­mai­tie­nė kar­tu su bib­lio­te­kos di­rek­to­re Jo­vi­ta Šim­ke­vi­čiū­te pa­dė­kos raš­tus įtei­kė iš­ti­ki­miau­sioms bib­lio­te­kos skai­ty­to­joms, tal­ki­nin­kėms: Vla­dai Ro­mu­tei Gra­ma­liaus­kie­nei, Jad­vy­gai Čeč­kaus­kie­nei ir Jad­vy­gai La­pins­kai­tei.

Ren­gi­ny­je dai­na­vo mal­de­niš­kė, Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos ab­sol­ven­tė Kor­ne­li­ja Tau­ny­tė, teat­riu­ko „Pa­dau­žiu­kai“ jau­nie­ji ak­to­riai su­vai­di­no pa­mo­kan­čią is­to­ri­ją apie aikš­tin­gą prin­ce­sę. No­rin­tie­ji dau­giau su­si­pa­žin­ti su bib­lio­te­kos is­to­ri­ja ga­lė­jo pa­var­ty­ti len­ty­no­je su­dė­tus met­raš­čius.

Bib­lio­te­kos kla­jo­nės

Pir­mo­ji bib­lio­te­ka Mal­de­niuo­se 1969 me­tais bu­vo įkur­ta ūki­nin­kų Rim­džių, iš­trem­tų į Si­bi­rą, so­dy­bo­je. Pas­ta­to po gais­ro jau ne­li­kę, tik au­ga veš­lios aka­ci­jos, ku­rių neį­vei­kė nei ug­nis, nei lai­kas.

Net­ru­kus bib­lio­te­kai su­ras­ta ki­ta vie­ta – dviaukš­čio dau­gia­bu­čio gy­ve­na­mo­jo na­mo bu­te pir­ma­ja­me aukš­te. Bet ir vėl ne­lem­ta il­gai už­si­bū­ti. Bu­tą leis­ta pri­va­ti­zuo­ti ki­tiems gy­ven­to­jams, tad kul­tū­ros įstai­gai pa­skir­tos bu­vu­sios pa­što pa­tal­pos.

„Ko­lū­kis tuo me­tu dar bu­vo nei­ši­ręs, tad ra­dia­to­riai ši­lo. Kaip da­bar pa­me­nu, kai­mo vai­kai pa­dė­jo su ry­šu­liu­kais per­neš­ti kny­gas ir įsi­kū­rė­me. Bet pa­skui šil­dy­mo ne­be­li­ko, tek­da­vo su „vė­je­liu“ karš­tą orą pūs­ti. Žie­mą tik­rai šal­da­vo­me, bet vai­kai ir mo­te­rys tur­būt bu­vo iš­siil­gę kul­tū­ri­nės veik­los, už­siė­mi­mų, kad ne­pai­sant to rink­da­vo­si į pra­dė­to kur­ti lė­lių teat­riu­ko „Pa­dau­žiu­kai“ re­pe­ti­ci­jas“, – me­na bib­lio­te­ki­nin­kė Lio­nė Ado­mai­tie­nė. Pa­ga­liau bib­lio­te­kai skir­ta vie­ta pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, kur ji gy­vuo­ja iki šiol. Čia taip pat su­si­tin­ka kai­mo bend­ruo­me­nės at­sto­vai, ne­se­niai dar vei­kė fel­če­ri­nis punk­tas, dir­bo vie­tos kul­tū­ros dar­buo­to­ja, da­bar be­li­ko tik vo­ka­li­nio ko­lek­ty­vo va­do­vė, ku­ri at­va­ži­nės iki nau­jų me­tų. Tad bib­lio­te­ka liks vie­nin­te­lis kul­tū­ri­nis, švie­ti­mo ži­di­nys kai­me.

Mal­de­nių bib­lio­te­ko­je nuo 1969-ųjų dir­bo Ju­li­ja Sar­giū­nai­tė, Ona Gruns­kie­nė, Dan­guo­lė Tu­ro­ny­tė, Ire­na Bei­no­ra­vi­čie­nė, Vir­gi­ni­ja Dar­gy­tė.

Iš­sis­ki­ria teat­ru

Mal­de­nių bib­lio­te­ka iš­si­ski­ria jau 23-ejus me­tus gy­vuo­jan­čiu lė­lių teat­ru „Pa­dau­žiu­kai“. Per tą lai­ką ko­lek­ty­ve vai­di­no apie 60 jau­nų­jų ir suau­gu­sių­jų ar­tis­tų.

Pir­mo­ji prem­je­ra pa­gal pa­sa­ką „La­pė ir ka­ti­nas“ įvy­ko per nau­ja­me­tę 1996 me­tų šven­tę tuo­me­tė­je Mal­de­nių pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Pir­mai­siais ar­tis­tais ta­po mi­nė­tos mo­kyk­los auk­lė­ti­niai: Au­re­li­ja Vilb­ran­tai­tė, Man­tas Le­su­tis, Ge­di­mi­nas Pet­rai­tis, Si­mas Ru­daus­kas. Jie jau užau­gę, pa­su­kę sa­vais gy­ve­ni­mo ke­liais. Po ke­le­tą me­tų „Pa­dau­žiu­kams“ sky­rė šei­mos: Au­re­li­ja, Kęs­tu­tis, Ge­di­mi­nas ir jų ma­ma Gi­na­ta Vilb­ran­tai, net de­šimt me­tų vai­di­no Li­nas Auk­se­lis ir jo se­se­rys Rai­mon­da, In­ga, ma­ma Da­nu­tė ir ki­ti.

Il­gai­niui ak­to­rė­mis mė­gė­jo­mis ta­po ir kai­mo mo­te­rys: Sta­nis­la­va Mund­rie­nė, jau mi­nė­ta Gi­na­ta Vilb­ran­tie­nė, Zi­na Bal­sie­nė, Emi­li­ja Kve­da­rie­nė, Ae­li­ta Bra­zaus­kie­nė, yra te­kę vai­din­ti Da­liai Le­su­tie­nei, Ire­nai Bar­ta­šie­nei, Bro­nis­la­vai Go­rod­ni­čen­ko, Ire­nai Skar­ba­lie­nei ir kt.

Per dvi de­šim­tis me­tų pa­sta­ty­ta apie 50 spek­tak­lių. Su­dė­vė­tos dvi teat­ro šir­mos.

Su­si­kū­rė lė­lių teat­ras dėl pa­pras­tos prie­žas­ties. Idė­jų ne­sto­ko­jan­ti Lio­nė Ado­mai­tie­nė ne­no­rė­jo ap­si­ri­bo­ti vien įpras­ta bib­lio­te­ki­nin­kės veik­la, sten­gė­si kuo dau­giau pri­trauk­ti skai­ty­to­jų.

1999 me­tais teat­riu­kui pri­gi­jo „Pa­dau­žiu­kų“ var­das. Jį iš­rin­ko pa­tys vai­kai, triukš­min­gi jau­nie­ji ar­tis­tai, iš ku­rių kaž­ku­ris pa­sa­kė fra­zę: „Mes ne vai­kai, mes – pa­dau­žiu­kai“. Taip ir li­ko.

Teat­riu­kas vai­di­no dau­ge­ly­je ra­jo­no bib­lio­te­kos fi­lia­lų, įvai­rio­se šven­tė­se, da­ly­va­vo ir res­pub­li­ki­niuo­se teat­rų fes­ti­va­liuo­se Ža­ga­rė­je bei Ro­kiš­ky­je.