Dvynių konkurse dalyvauja 87-erių seserys iš Gataučių

Ry­šys la­bai stip­rus

Mo­te­ris kon­kur­sui, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja Vil­niaus pre­ky­bos cent­ras CUP ir po­rta­las lry­tas.lt, pri­sta­tė Onos Džiu­gie­nės duk­ra Vi­da Granz­ber­gie­nė. Jų nuo­trau­ka, ge­ro­kai iš­si­ski­rian­ti tarp dau­gy­bės pa­teik­tų ma­žų vai­kų bei jau­nuo­lių vei­dų, jau su­lau­kė ne­men­ko pa­lai­ky­mo ir run­gia­si tarp pa­čių po­pu­lia­riau­sių ir pa­na­šiau­sių. Bal­suo­ti už jas ga­li­ma in­ter­ne­ti­niu ad­re­su https://plus.lry­tas.lt/dvyniai-2019/. Kon­kur­sas vyks­ta vi­są lapk­ri­tį ir nu­ga­lė­to­jai bus ap­do­va­no­ti lapk­ri­čio 30 die­ną.

So­li­daus am­žiaus su­lau­ku­sios dvy­nės iš Ga­tau­čių iki šiol ne­si­skun­džia svei­ka­ta, tu­ri daug už­siė­mi­mų, po­mė­gių. Su­si­tin­ka jos kas­dien, nes gy­ve­na ta­me pa­čia­me kai­me, o pa­sta­ruo­ju me­tu Ona daž­niau­siai ir nak­vo­ja pas Ju­li­ją. Pra­si­dė­jus šil­dy­mo se­zo­nui pa­to­giau dviems se­sėms, abiems naš­lėms, gy­ven­ti vie­no­je so­dy­bo­je, ku­rios ap­lin­ka taip pat rei­ka­lau­ja ne­ma­žai dė­me­sio.

„Mū­sų ry­šys la­bai stip­rus. Tur­būt tie­sa kal­ba­ma, kad dvy­niai vie­ni ki­tus jau­čia, jei su­ne­ga­luo­ja ar blo­ga nuo­tai­ka už­klum­pa. Per gy­ve­ni­mą be­veik ne­bu­vo­me iš­si­sky­ru­sios. Tik ta­da, kai se­suo mo­kė­si Kai­šia­do­rių ra­jo­ne, o aš – Pa­ne­vė­žy­je, bu­vo­me taip to­li vie­na nuo ki­tos ir su­si­siek­da­vo­me laiš­kais, nes ki­tų prie­mo­nių ne­bu­vo. Po moks­lų dar pe­ne­ke­rius me­tus dir­bau Ža­ga­rė­je, o po to, su­kū­ru­si šei­mą ap­si­sto­jau Ga­tau­čiuo­se, kaip ir ma­no se­sė, – pa­sa­ko­ja Ju­li­ja Ver­bu­šai­tie­nė. – Užau­go­me mes ša­lia Vaiz­gu­čių dva­ro, iš ku­rio tė­ve­liai pir­ko že­mės. Dar pri­si­me­nu ten sto­vė­ju­sius rau­do­ną­jį ir bal­tą­jį ku­me­ty­nus, ku­rių ne­bė­ra, par­ką. Su dva­rą val­džiu­sių po­nų gi­mi­nė­mis tu­ri­me ry­šį, pa­bend­rau­ja­me.“

Mi­na dvi­ra­čius ir ke­liau­ja

Ma­ma dvy­nu­kes reng­da­vo vie­no­dai, bet tė­ve­lis bu­vo nu­ma­tęs skir­tin­gą jų gy­ve­ni­mo ke­lią: sa­ky­da­vo, kad Ju­li­jai rei­kia mo­ky­tis, o Onu­tę pla­na­vo pa­si­lik­ti prie že­mės. Bet pa­ma­tęs, kad lai­kai kei­čia­si, ku­ria­si ko­lū­kiai, į stu­di­jas iš­lei­do abi. Onu­tė iš pra­džių ūkio bu­vo iš­siųs­ta į bu­hal­te­ri­jos kur­sus, o Ju­li­ja įgi­jo pe­da­go­gi­nį iš­si­la­vi­ni­mą.

„Ma­ma mė­go po­sa­kį: moks­lo ant pe­čių ne­ne­šio­si“, – pa­ste­bi J. Ver­bu­šai­tie­nė. Dvy­nių daug kas iki šio­lei ne­ski­ria, bu­vę mo­ki­niai kar­tais kaip su sa­vo mo­ky­to­ja pa­si­svei­ki­na su jos se­se­ri­mi.

87-erių me­tų dvy­nės daug lai­ko lei­džia kar­tu, abi iki šio­lei va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais: nu­mi­na į Ja­kiš­kių ka­pi­nes, kur pa­lai­do­tas Ju­li­jos Ver­bu­šai­tie­nės vy­ras, nu­va­žiuo­ja iki Dar­gių, kur at­gu­lė Onu­tės Džiu­gie­nės su­tuok­ti­nis. Yra įvei­ku­sios ke­lią ir iki Gas­čiū­nų, ne­re­tai pa­sie­kia Kir­nai­čius. Sun­ku va­žiuo­ti tik prieš vė­ją.

Prieš me­tus dvy­nėms Ju­li­jos mar­ti su­ren­gė ke­lio­nę į Ita­li­ją. Se­se­rys ap­lan­kė Ro­mą, Šven­to­jo Pet­ro ba­zi­li­ką, pa­ma­tė po­pie­žių Pran­ciš­kų, au­ko­ju­sį mi­šias. Ats­ki­rai jos taip pat ke­liau­ja: Ona bu­vo Nor­ve­gi­jo­je, Ju­li­ja – Pa­ry­žiu­je, Lon­do­ne, Va­šing­to­ne.

Pak­laus­ta, kuo jos la­biau­siai ski­ria­si, Ju­li­ja at­sa­ko: „Onu­tė kas sek­ma­die­nį ei­na į baž­ny­čią, o aš tik per di­džią­sias šven­tes. Daug lai­ko ski­riu skai­ty­mui, gi­li­nuo­si į ge­nea­lo­gi­ją, ren­kių ap­lin­ki­nių kai­mų – Niū­rai­čų, Vaiz­gu­čių – is­to­ri­jas“.

At­lie­ka kraš­to­ty­ri­nį dar­bą

Ju­li­ja Ver­bu­šai­tie­nė at­lie­ka di­de­lį kraš­to­ty­ri­nį dar­bą.

Mo­te­ris su­rū­šia­vo ir ap­ra­šė vi­sas sa­vo švie­saus at­mi­ni­mo vy­ro Jo­no Ver­bu­šai­čio ar­ti­mų­jų fo­tog­ra­fi­jas. Ėmė­si ir sa­vo gi­mi­nės, su­kvie­tu­si pa­si­kal­bė­ti se­se­ris, pus­se­se­res. Iš jų mi­nė­tų pa­va­di­ni­mų bu­vo aiš­ku, kad tė­čio šak­nys – Pak­ruo­jo ra­jo­ne, ta­čiau tiks­les­nių duo­me­nų ne­tu­rė­jo. Ta­da par­si­ve­žė į na­mus kny­gų apie Lin­ku­vą, mo­nog­ra­fi­ją apie Paš­vi­ti­nį, ra­šė už­klau­są į Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­vą, iš kur atė­jo at­sa­ky­mas, kad tė­ve­lis gi­męs Paš­vi­ti­nio vals­čiu­je, Ka­le­vų kai­me. Po to su­ra­do dė­dę prie Vai­niū­nų dva­ro, o jau rū­pė­jo, iš kur se­ne­lis ir mo­čiu­tė ki­lę. Su­ra­do ir juos.

Duo­me­nis apie gi­mi­nę mo­te­ris vis pil­do nuo­trau­ko­mis, at­švies­tais do­ku­men­tais, už­ra­šais, ku­riais da­li­na­si su ar­ti­mai­siais.

Tarp Ju­li­jos Ver­bu­šai­tie­nės sau­go­mų do­ku­men­tų į akį ypač kren­ta tė­ve­lio Sta­nis­lo­vo Za­janč­kaus­ko že­mės pir­ki­mo iš Vaiz­gu­čių dva­ro su­tar­tis, su­da­ry­ta no­ta­ro 1928 me­tais, ku­rios „gal­va“ pa­puoš­ta her­bu – Vy­čiu. Tė­vai, anot J. Ver­bu­šai­tie­nės, paė­mę pa­sko­lą įsi­gi­jo 17 hek­ta­rų že­mės. Au­gi­no ja­vus, lai­kė kar­vių, kiau­lių. Iš­mo­kė­tos pa­sko­los kvi­tus ma­ma kruopš­čiai rin­ko ir iš­lai­kė iki pat Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, tad vai­kams že­mės nuo­sa­vy­bę bu­vo leng­va at­gau­ti.

Tė­ve­lis, pa­sak J. Ver­bu­šai­tie­nės, bu­vo la­bai darbš­tus: ne tik ūky­je plu­šo, bet žie­mos se­zo­nu dar dir­bo kal­viu, tad prie na­mų ri­kiuo­da­vo­si vir­ti­nės kai­mo žmo­nių su ark­liais: kam ka­no­pas pa­kaus­ty­ti, kam ra­tams me­ta­lo ap­kaus­tus už­dė­ti. Na­gin­gas kal­vis bu­vo pa­ga­mi­nęs ir ke­le­tą ka­pi­nių tvo­re­lių.