Liuteronų pėdsakais I

Šie­met Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nė, tiek daug pri­si­dė­ju­si prie mū­sų kraš­to ūkio au­gi­mo, kul­tū­ros, švie­ti­mo, Lie­tu­vai užau­gi­nu­si tiek daug nu­si­pel­niu­sių žmo­nių, mi­ni Baž­ny­čios įkū­ri­mo 190-ąsias me­ti­nes. Ta pro­ga Žiem­ga­los-Aukš­tai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Jo­niš­kio sky­rius su is­to­ri­ku, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ru Er­nes­tu Va­si­liaus­ku su­ren­gė aka­de­mi­nę po­pie­tę su pa­skai­ta ir net „LRT Plius“ te­le­vi­zi­jos lai­dos „Ke­lias. Eks­pe­di­ci­ja liu­te­ro­nų is­to­ri­jos pėd­sa­kais“ V da­lies do­ku­men­ti­ne apy­brai­ža (pir­mo­ji da­lis ro­dy­ta praė­ju­sio sek­ma­die­nio ry­te, ki­ta da­lis – atei­nan­tį sek­ma­die­nį, 8 val.) bei Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos In­for­ma­ci­jos ir kraš­to­ty­ros sky­riaus ve­dė­jos Vi­jo­le­tos Kup­re­vi­čie­nės su­reng­ta pa­ro­da iš Jo­niš­kio liu­te­ro­nų gy­ve­ni­mo ir net pa­čios bend­ruo­me­nės na­rių su­reng­to­mis vai­šė­mis, tarp ku­rių pui­ka­vo­si praė­ju­siai Mar­ti­no die­nai pa­mi­nė­ti kep­ta žą­sis ir tau­ti­ne lat­vių sim­bo­li­ka puoš­tas tor­tas.

Lat­vių Baž­ny­čia – Lat­vių gat­vė­je

Jo­niš­ky­je re­gu­lia­rios evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų pa­mal­dos vy­ko nuo 1829-ųjų. Pa­ra­pi­ja au­go, tad at­si­ra­do po­rei­kis ir sa­vo mal­dos na­mus tu­rė­ti. Tu­rint to­kius dos­nius rė­mė­jus iš Dau­no­ra­vos ir Jur­dai­čių, 1848 me­tais Jo­niš­kio lat­vių baž­ny­čia pa­sta­ty­ta vie­to­je, iki ku­rios 1861 m. Dau­no­ra­vos dva­ro sa­vi­nin­ko lė­šo­mis nu­ties­ta nau­ja gat­vė (da­bar ži­no­ma Lat­vių var­du), pa­sta­ty­ta per pus­me­tį. Ma­žai iš­li­kę vaiz­di­nės me­džia­gos, kaip ji at­ro­dė. Ta­čiau iš iš­li­ku­sių nuo­trau­kų ma­ty­ti, kad baž­ny­čios vi­daus grin­dys bu­vo iš rau­do­nų ply­tų, o al­to­rių puo­šė von Franc­kų gi­mi­nės pa­li­kuo­nės iš Dau­no­ra­vos ta­py­tas pa­veiks­las, al­to­rius bu­vęs ap­tai­sy­tas paauk­suo­tais pa­puo­ši­mais...

1949 me­tų rug­sė­jį čia vy­ko pa­sku­ti­nės pa­mal­dos. So­vie­tų val­džiai ne­va kaž­kas pa­šnibž­dė­jęs, kad pa­ra­pi­ja ma­ža, vos 7–9 žmo­nės, pa­mal­dos vyks­ta re­tai, to­dėl pa­sta­tą nu­sa­vi­na. O tuo me­tu vys­ku­po pa­rei­gas ėjęs Eri­kas Lei­je­ris iš Žei­me­lio iš­kvies­tas į Jo­niš­kio ap­skri­ties vyk­do­mą­jį ko­mi­te­tą. Jis pik­ti­no­si to­kio­mis me­la­gin­go­mis pra­ne­šė­jo ži­nio­mis: tei­gė, kad pa­mal­dos vyks­ta re­gu­lia­riai, su­si­ren­ka iki 250 ti­kin­čių­jų ir rei­ka­la­vo Baž­ny­čią grą­žin­ti. Prie­šin­gu at­ve­ju pa­gra­si­no ra­šy­siąs laiš­ką pa­čiam J. Sta­li­nui. Ta­čiau po sa­vai­tės Baž­ny­čio­je so­vie­tų val­džia su­py­lė grū­dus, pa­ver­tė san­dė­liu. Ir vys­ku­pas 1949 m. spa­lio 14-ąją laiš­ką J. Sta­li­nui vis tik pa­ra­šė, tik jis ad­re­sa­to ne­pa­sie­kė. Per­siųs­tas re­li­gi­nių rei­ka­lų ta­ry­bai, iš kur atė­jo at­sa­ky­mas grą­žin­ti Baž­ny­čią ti­kin­tie­siems. Už tą laiš­ką Sta­li­nui pa­čiam vys­ku­pui E. Lei­je­riui ne­do­va­no­ta – tų pa­čių me­tų gruo­džio 30-ąją jis suim­tas ir nu­tei­sia­mas 10 m. la­ge­rio. Į Lie­tu­vą jam grįž­ti ne­bu­vo lem­ta. At­ko­vo­to­je Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čio­je pa­mal­dos vy­ko dar iki 1953-ųjų, kol ga­liau­siai ant­rą­kart ji bu­vo iš ti­kin­čių­jų atim­ta, pla­nuo­jant čia įreng­ti spor­to sa­lę, bet įren­gė grū­dų ma­lū­ną.

– Bu­vau gal pen­ke­rių me­tu­kų. Tė­vų na­muo­se ne­bu­vo. Tik at­si­da­rė du­rys ir su­griu­vo so­vie­ti­niai jau­nuo­liai. Jie tuoj pat pa­rei­ka­la­vo Baž­ny­čios rak­tų. Tė­ve­lis bu­vo zak­ris­ti­jo­nas, Baž­ny­čia rū­pi­no­si ir, aiš­ku, rak­tus tu­rė­jo. Atė­jū­nams juos ati­da­viau iš bai­mės. O jie nuė­ję į Baž­ny­čią siau­tė­jo – su­skal­dė al­to­rių, su­pjaus­tė pa­veiks­lą, iš­dau­žė žva­ki­des... Siau­bas, toks van­da­liz­mas, ko­kio nie­ka­da ne­bu­vau ma­čiu­si. Tė­ve­lis po to par­si­ne­šęs tą gra­žų­jį Šv. Pet­ro pa­veiks­lą su­kli­ja­vo, pa­sta­ty­da­vo, kai mū­sų na­muo­se po to bu­vo ren­gia­mos pa­mal­dos, – pa­sa­ko­ja Baž­ny­čios su­nai­ki­ni­mo is­to­ri­ją me­nan­ti Ol­ga Ga­tu­lie­nė.

Šių die­nų tra­di­ci­jų ne­šė­jai

Ol­ga Ga­tu­lie­nė, bu­vu­sio zak­ris­ti­jo­no Teo­do­ro Ro­zen­ber­go duk­tė, šian­dien la­bai gai­li­si, kad jos tė­tis išė­jo per anks­ti, 1963-ai­siais, su­lau­kęs vos 72-ejų me­tų am­žiaus. Bet dė­ko­ja Aukš­čiau­sia­jam, kad Jam, aukš­tos eru­di­ci­jos ir la­bai re­li­gin­gam žmo­gui, ne­te­ko sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti, kaip evan­ge­li­kų-liu­te­ro­nų baž­ny­čia, ku­rią jis taip puo­se­lė­jo ir ja rū­pi­no­si, 1986-ai­siais bu­vo su­ly­gin­ta su že­me – ant jos ka­po so­vie­tų val­džia pa­sta­tė lai­do­ji­mo na­mus.

– Ma­no tė­tis bu­vo ki­lęs nuo Vaš­kų (Pas­va­lio r.). Iš kur at­ke­lia­vo jo tė­vai, se­ne­liai, dar aiš­ki­na­si sū­nus Ar­tū­ras. Ge­neo­lo­gi­nio me­džio dar taip ir neat­kū­rė­me, bet lyg tai yra duo­me­nų, kad tu­ri­me vo­kie­čių krau­jo, net mi­ni­ma gra­fų kil­mė. Taip, tė­tis mo­kė­jo vo­kiš­kų dai­nų, kaip gra­žiai dai­nuo­da­vo, at­ro­do, iki šiol gir­džiu... – su­si­grau­di­na Ol­ga.

Kai 1953 me­tais so­vie­tų val­džia ga­lu­ti­nai už­da­rė evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čią Jo­niš­ky­je, pa­ra­pi­jie­čiai mels­tis va­žiuo­da­vo į Žei­me­lį, Al­kiš­kius, ta­čiau daž­niau­siai rink­da­vo­si bū­tent iš­ti­ki­mo­jo Teo­do­ro Ro­zen­ber­go, at­sto­ju­sio jiems ku­ni­gą, na­muo­se. Ol­ga me­na: tė­tis jiems Bib­li­ją skai­ty­da­vo, pa­da­ry­da­vo alaus, su­ri­kiuo­da­vo suo­lus – tro­ba pil­na žmo­nių. Pa­si­mel­dę, pa­si­vai­ši­nę, su­si­tar­da­vo, ka­da ki­tą kar­tą su­si­tiks.

– So­vie­tų lai­ko­tar­pis tiek žmo­nėms bu­vo įva­ręs bai­mės, kad net aš pa­ti, mies­te pa­ma­čiu­si ku­ni­gą Raus­ki­nį, tik pa­si­la­bin­da­vau, bi­jo­da­vau, kad kas ne­pa­ma­ty­tų, neįs­kųs­tų, kad iš dar­bo neiš­mes­tų... O štai mo­ky­to­jas J. Dun­du­lis, kvies­da­mas ma­ne prie len­tos, ma­no pa­var­dę vo­kiš­kai ne­mo­kan­tiems kla­sės drau­gams iš­vers­da­vo, sa­ky­da­vo „Ro­žių kal­nas“ atei­na... Bū­da­vau tar­si pa­ma­lo­nin­ta... – me­na O. Ga­tu­lie­nė.

Zel­mos Kru­pe­lie­nės, į Jo­niš­kį at­vy­ku­sios pa­gal pa­sky­ri­mą, vi­sa gi­mi­nė gu­li Al­kiš­kių ka­pi­nė­se. Se­suo Zil­vi­ja pa­tiks­li­na: 14 ka­pa­vie­čių il­si­si 33 jų gi­mi­nės at­sto­vai. Jos – jau tre­čia iš Lat­vi­jos į Bi­liū­niš­kes (Ak­me­nės r.) at­si­kė­lu­sios jau­nos Jo­no ir Grie­tos Mi­liū­nų šei­mos kar­ta.

– Rea­liai ne­ra­do­me šak­nų. Spė­jam, kad nuo Baus­kės. Ži­nom, kad su­si­dė­jo man­tą, prie uo­rės pri­si­ri­šo gy­vu­lius ir taip atė­jo. Gal­vo­jam, kad čia jiems pa­vy­ko nu­si­pirk­ti par­ce­liuo­tų dva­rų že­mės. Mū­sų ma­ma jau gi­mė ir au­go Bi­liū­niš­kė­se. Se­ne­liai tri­mis kal­bo­mis kal­bė­jo ir liu­te­ro­niš­kai vai­kus auk­lė­jo. Tė­čio Jo­kū­bo Zen­te­lio šak­nys – Šiau­lių ra­jo­ne, čia ir ati­te­kė­jo ma­ma, čia ir mes vi­si gi­mėm, užau­gom, iš čia į žmo­nes išė­jom, – pa­sa­ko­ja Zil­vi­ja, ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja, va­do­vau­jan­ti lė­lių teat­rui, vie­nin­te­lė iš še­šių šei­mo­je sa­vo ant­rą­ją pu­sę su­ra­du­si tarp tos pa­čios kon­fe­si­jos jau­nuo­lių. Su vy­ru Iman­tu sa­vo vai­kus ir­gi ta pa­čia tra­di­ci­ja užau­gi­no. Abi se­se­rys Zel­ma ir Zil­vi­ja di­džiuo­ja­si, kad ir jųd­vie­jų vai­kai to­mis pa­čio­mis pro­tė­vių pė­do­mis se­ka ir su tė­vais te­le­fo­nu ne­si­gė­di kal­bė­tis lat­viš­kai...

Evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės Lai­mos Nor­vai­šie­nės pro­se­ne­liai il­si­si Ža­ga­rės liu­te­ro­nų ka­pi­nai­tė­se. Se­ne­liai, gy­ve­nę tai Vaš­kuo­se (Pas­va­lio r.), tai Mer­giū­nuo­se (Jo­niš­kio r.), ga­liau­siai iš­trem­ti ir li­ko am­ži­no įša­lo že­mė­je. Lai­mos ma­ma iš­te­kė­jo už tau­tie­čio tos pa­čios kon­fe­si­jos Ro­ber­to, ta­čiau kai ku­rie jų vai­kai, tarp jų ir Lai­ma, jau su­kū­rė miš­rias šei­mas. Ta­čiau nuo lat­viš­kos šnek­tos, kai bū­rin su­si­ren­ka bro­liai ir se­sės su šei­mo­mis, net lem­pos ir šian­dien gęs­ta…