Liuteronų pėdsakais

Jo­niš­kis – Lie­tu­vos lat­vių sos­ti­nė

Šių me­tų duo­me­ni­mis, Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nę su­da­ro tik 30 ti­kin­čių­jų. O štai 1937-ai­siais jų bū­ta net 700. Pa­sak Jo­niš­kio pa­ra­pi­ją ap­tar­nau­jan­čio ku­ni­go Ro­mo Pū­kio, Kel­mė­je ar Šiau­liuo­se evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ti­kė­ji­mą iš­pa­žįs­tan­tie­ji va­di­na­mi vo­kie­čiais, o baž­ny­čios – „kir­chė­mis“, nes di­džio­ji da­lis yra šios bend­ruo­me­nės na­rių – vo­kie­čiai. O Jo­niš­ky­je to pa­ties ti­kė­ji­mo baž­ny­čia – lat­vių. Taip yra to­dėl, kad di­džią­ją evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų da­lį čia su­da­ro gy­ven­to­jai, pa­tys ar­ba jų pro­tė­viai, ki­lę iš Lat­vi­jos. Tai­gi, pa­grįs­tai Jo­niš­kis va­di­na­mas Lie­tu­vos lat­vių sos­ti­ne.

Dar 2016–2019 me­tais jung­ti­nė Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to (vad. dr. E. Va­si­liaus­kas) ir Lat­vi­jos uni­ver­si­te­to (va­do­vau­ja­ma Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų fa­kul­te­to pro­fe­so­rės, Lat­vi­jos moks­lų aka­de­mi­jos tik­ro­sios na­rės, Lat­vi­jos Saei­mos na­rės dr. Ja­ni­nos Kur­sy­tės) moks­li­nė eks­pe­di­ci­ja, ty­ri­nė­jo lat­vių dias­po­rą mū­sų kraš­te, o eks­pe­di­ci­jų me­tų su­rink­ta at­ski­rų šei­mų, bend­ruo­me­nių nuo­trau­kų (apie 2000) me­džia­ga bu­vo su­skait­me­nin­ta ir jų ko­pi­jos sau­go­mos Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je, o iš­li­ku­sio baž­ny­čios ar­chy­vo ko­pi­jos – Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te. E. Va­si­liaus­kas nu­sta­tė, kad į Jo­niš­kio kraš­tą lat­viai skir­tin­gais me­tais, skir­tin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis suė­jo, su­va­žia­vo nuo Baus­kės, Elė­jos, Pla­tuo­nės, Ter­ve­tės, Lat­vi­jos pajūrio… Lie­tu­vos lat­viai Jo­niš­ky­je tu­rė­jo pra­di­nę mo­kyk­lą, o nuo 1921-ųjų – ir vi­du­ri­nę. Tu­rė­jo ir ko­ne šimt­me­tį – nuo 1829-ųjų iki 1949-ųjų – vei­ku­sią Baž­ny­čią, ku­rią pa­vy­ko at­kur­ti tik 1992-ai­siais. Iš pra­džių glaus­ta­si vie­no­je mo­kyk­lo­je, pa­skui – ki­to­je, kol ga­liau­siai 1999 m. evan­ge­li­kams liu­te­ro­nams ati­duo­tas se­no­sios Jo­niš­kio gais­ri­nės pa­sta­tas.

Evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios 190-ąsias me­ti­nes kar­tu pa­mi­nė­jęs ra­jo­no me­ras Vi­ta­li­jus Gai­lius sa­kė, kad ta be­tar­piš­ka lie­tu­vių ir lat­vių bend­rys­tė neišs­ki­ria­ma per am­žius ir ji tę­sia­si. Dar 2013-ųjų pa­va­sa­rį bū­tent Jo­niš­kio ra­jo­ne su­si­ti­ko Lie­tu­vos Sei­mo tarp­par­la­men­ti­nių ry­šių su Lat­vi­ja gru­pės na­riai ir Lat­vi­jos Saei­mos bend­ra­dar­bia­vi­mo su Lie­tu­vos Sei­mu ska­ti­ni­mo gru­pės de­le­ga­ci­ja. To­kie su­si­ti­ki­mai stip­ri­na dvi­ša­lį Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos vals­ty­bių, pa­sie­nio sa­vi­val­dy­bių bend­ra­dar­bia­vi­mą. Ir jo vai­sių ne­tru­kus ir pa­ra­ga­vo­me, kai tarp Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos at­kur­ti ka­dai­se tar­pu­sa­vio ry­šiams bu­vę itin svar­būs pa­sie­nio lau­kų ke­liu­kai.

Liu­te­ro­nų pa­ra­pi­jos pra­džia – Dau­no­ra­vos dva­re

Pa­sak is­to­ri­ko ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ro Er­nes­to Va­si­liaus­ko, evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios is­to­ri­ja mū­sų ra­jo­ne nea­be­jo­ti­nai pra­si­dė­jo nuo Dau­no­ra­vos dva­ro, ku­ria­me nuo 17 a. iki 1940-ųjų šei­mi­nin­ka­vo Kur­šo vo­kie­čių ba­ro­nai. Bū­tent jie iš Kur­šo at­si­ve­žė vals­tie­čius, ama­ti­nin­kus, dva­ras au­go, ta­po mo­der­nių tech­no­lo­gi­jų cent­ru. Au­gan­čiai bend­ruo­me­nei, tar­si sa­vo­tiš­kai sa­lai ka­ta­li­kiš­kos ka­ra­liš­ko­sios Šiau­lių eko­no­mi­jos dva­rų ap­sup­ty, rei­kė­jo sa­vo mal­dos na­mų. Pa­sak is­to­ri­ko, yra ži­no­ma, kad dva­ro so­dy­bo­je prie da­bar­ti­nio van­dens bokš­to ir se­nų ąžuo­lų bū­ta neo­go­ti­ki­nės me­di­nės kop­ly­čios, ku­rią vi­zi­tuo­da­vo evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ku­ni­gas ir čia at­lik­da­vo apei­gas 8–9 dva­rui pri­klau­san­čių kai­mų gy­ven­to­jams, ku­rių bū­ta iki 600. 1834 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, dva­re ir jam pri­klau­san­čiuo­se kai­muo­se 61 pro­c. gy­ven­to­jų dek­la­ra­vo esan­tys evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai (369 žmo­nės). 1924 me­tais Jo­niš­kio vals­čiaus tau­ti­nė su­dė­tis bu­vo to­kia: 927 ūki­nin­kai lat­viai ir jų sam­di­niai bei 72 vo­kie­čiai – iš vi­so 999 evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai.

– Dva­ras bu­vo tur­tin­gas, tu­rė­jo sa­vo ply­tų ir kal­kių de­gyk­las, miš­ko, tad dva­ro šei­mi­nin­kai bu­vo evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios sta­ty­bų Jo­niš­ky­je pa­grin­di­niai fun­da­to­riai – rė­mė sta­ty­bi­nė­mis me­džia­go­mis, pi­ni­gi­nė­mis au­ko­mis ir net do­va­no­jo baž­ny­ti­nių in­dų – 1861 m. si­dab­ro tau­rę su pa­te­na, – ap­žvelg­da­mas is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja E. Va­si­liaus­kas.

Vie­nu šū­viu – du zui­kiai

Pa­sak bu­vu­sio Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ko Juo­zo Spe­raus­ko, dar prieš ka­rą bend­ruo­me­nė bu­vo pa­si­ren­gu­si pro­jek­tą per­tvar­ky­ti esa­mą baž­ny­čią Lat­vių gat­vė­je – au­gan­čiai bend­ruo­me­nei rei­kė­jo di­des­nės ir tur­tin­ges­nės Baž­ny­čios. Ta­čiau vis­ką su­jau­kė ka­ras ir so­vie­tų val­džia, su­nio­ko­ju­si baž­ny­ti­nes ver­ty­bes, var­go­nus ir čia įren­gu­si grū­dų ma­lū­ną.

Bu­vo 1992-ie­ji. Gru­pė Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų, tarp ku­rių bu­vo ir Juo­zas Spe­raus­kas, Tau­ra­gė­je su­si­ti­kę su vys­ku­pu Jo­nu Kal­va­nu vy­res­niuo­ju pa­si­tei­ra­vo, kaip rei­kė­tų Jo­niš­ky­je vie­tos bend­ruo­me­nė­je at­nau­jin­ti pa­mal­das. Vys­ku­pas pa­ta­ręs tuo klau­si­mu pa­si­kal­bė­ti su Šiau­lių pa­ra­pi­jo­je tuo me­tu ku­ni­go dia­ko­no pa­rei­gas ėju­siu Me­čis­lo­vu Be­ke­riu.

– Ka­dan­gi Jo­niš­ky­je di­džiau­sia lat­vių bend­ruo­me­nė, tai ir pa­mal­dos iki ka­ro, po­ka­riu vyk­da­vo lat­vių kal­ba. Lat­viš­kai su­si­rin­kę žmo­nės ir gie­do­da­vo. Ta­čiau evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai – ne tik lat­viai, to­dėl ku­ni­gas pa­siū­lė pa­mal­das ves­ti lie­tu­vių kal­ba. Su­si­mąs­tėm, ar žmo­nėms pa­tiks? Su tuo­me­ti­ne ne­di­de­lės bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke Zen­ta Mai­ga Kug­rė­nie­ne ta­da pa­gal­vo­jom, rei­kia pa­ban­dy­ti. Pir­mo­sios pa­mal­dos lie­tu­vių kal­ba ir įvy­ko 1992 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį Jo­niš­kio 2-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los sa­lė­je. Pa­ti­ko žmo­nėms. Ku­ni­go Me­čis­lo­vo Be­ke­rio sie­la poe­ti­nė, la­bai gra­žius pa­moks­lus sa­ky­da­vo. Su­da­rė ir lie­tu­viš­ką gies­my­ną. Kiek­vie­nas tu­rė­da­vo­me po są­siu­vi­nį, iš ku­rio ir gie­do­da­vo­me pa­mal­dų me­tu. Taip pra­dė­jo­me rink­tis, – iki smulk­me­nų pa­ra­pi­jos at­kū­ri­mo is­to­ri­ją me­na bu­vęs šios bend­ruo­me­nės na­rys, vė­liau pir­mi­nin­kas Juo­zas Spe­raus­kas, da­bar su šei­ma gy­ve­nan­tis Ma­žei­kiuo­se.

Ta­čiau jau ki­tais me­tais ku­ni­gas M. Be­ke­ris su­si­rgo ir nu­mi­rė – Jo­niš­kio evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai vėl li­ko be ku­ni­go. Kas ga­lė­tų ki­tas? Jo­niš­kio pa­ra­pi­ją su­ti­ko ap­tar­nau­ti Jo­nas Kal­va­nas jau­nes­ny­sis, o jo se­suo Ire­na Kalvanaitė–Pavilanskienė net po­rą me­tų va­ži­nė­jo į Jo­niš­kį var­go­nau­ti pa­mal­doms ir mo­ky­ti var­go­nais gro­ti J. Spe­raus­ko žmo­ną, vai­kų li­gų gy­dy­to­ją Vil­mą Spe­raus­kie­nę, ku­ri jau­nys­tė­je bu­vo bai­gu­si akor­deo­no kla­sę. Jau po me­tų gy­dy­to­ja su var­go­nais su­si­drau­ga­vo ir vė­liau ne vie­ne­rius me­tus iki 1997-ųjų ir var­go­na­vo.

O tuo me­tu at­kur­tos ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va ėmė grą­žin­ti nu­sa­vin­tas že­mes, dva­rus, Baž­ny­čias. Jo­niš­kio evan­ge­li­kams liu­te­ro­nams jau ne­bu­vo ko grą­žin­ti – bu­vu­sios Baž­ny­čios vie­tą jau bu­vo užė­mę lai­do­ji­mo na­mai.

– Pa­mal­doms su­si­rink­da­vo­me jau tuo­me­ti­nė­je Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, kai gais­ri­nin­kai ėmė skųs­tis, kad pa­tal­pos ne­bea­ti­tin­ka laik­me­čio, per ma­žos, se­nos. Tai te­ko su tuo­me­ti­ne ra­jo­no val­džia vyk­ti į Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­tą, ar­gu­men­tuo­ti, ko­dėl rei­ka­lin­ga Jo­niš­kiui nau­ja gais­ri­nė. O kai nau­ja gais­ri­nė Vil­niaus gat­vė­je ėmė kil­ti, su­ta­rė­me su ra­jo­no val­džia, kad se­ną­jį gais­ri­nės pa­sta­tą kaip kom­pen­sa­ci­ją ati­duos mums, evan­ge­li­kams liu­te­ro­nams. Ra­jo­no ta­ry­ba to­kį spren­di­mą priė­mė vien­bal­siai, – apie vie­nu už­mo­ju iš­spręs­tas dvi pro­ble­mas šian­dien pa­sa­ko­ja Juo­zas Spe­raus­kas.

Su­si­vie­ni­ju­si ir su­stip­rė­ju­si evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nė ėmė­si in­ven­to­ri­zuo­ti ra­jo­no liu­te­ro­nų ka­pi­nes. Nu­va­žiuo­ja į vie­nas – ne­bė­ra ka­bo­ju­sių va­ri­nių varpų… Nu­va­žiuo­ja vie­nur, ki­tur – nie­kur ne­bė­ra. Iš­vog­ta. Gai­la, kad ne­pa­vy­ko nė vie­nų var­pų at­ras­ti ir su­grą­žin­ti ten, kam jie ir bu­vo skir­ti.

Jo­niš­kie­čiai už­mez­gė ry­šius su vo­kie­čių liu­te­ro­nais. Ne­di­de­lei pa­ra­pi­jai ėmė plauk­ti do­va­nos – ne tik at­gi­mu­siai pa­ra­pi­jai, bet ir pa­ra­pi­jie­čiams – do­va­nų ga­vo nau­jus var­go­nus, prie­mo­nių pa­tal­poms su­si­tvar­ky­ti, su­si­re­mon­tuo­ti, Baž­ny­čios žmo­nėms – dra­bu­žių.

Ma­lo­nus su­ta­pi­mas

Ir štai praė­ju­sį šeš­ta­die­nį į pil­nu­tė­lę Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos sa­lę iš Vil­niaus at­vy­ko „LRT kul­tū­ra“ lai­dos-eks­pe­di­ci­jos „Ke­lias. Liu­te­ro­nų is­to­ri­jos pėd­sa­kais“ kū­rė­jas To­mas Pa­vi­lans­kas-Kal­va­nas su gy­ve­ni­mo bend­ra­žy­ge Ri­ta Nau­jo­kai­ty­te ir sa­vo lop­še­ly­je dar die­nas lei­džian­čia at­ža­la, kad jo­niš­kie­čiams pir­mie­siems pa­ro­dy­tų do­ku­men­ti­nės apy­brai­žos apie Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų pa­ra­pi­jos pra­džią ir jos is­to­ri­ją pir­mą­ją da­lį.

To­mas – vys­ku­po Jo­no Vik­to­ro Kal­va­no vy­res­nio­jo anū­kas, po­rą me­tų Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų pa­mal­doms var­go­na­vu­si Ire­na Po­vi­lans­kie­nė – To­mo ma­ma, o ku­ni­go pa­rei­gas jo­niš­kie­čiams trum­pam ėjęs Jo­nas Kal­va­nas jau­nes­ny­sis – To­mo dė­dė. O ir pa­ts To­mas, pri­si­me­na, vai­kys­tė­je su var­go­na­vu­sia ma­ma da­ly­va­vo pa­mal­do­se ir Jo­niį­ky­je, ir Žei­me­ly­je. Šis kar­tas – so­pe­cia­liai ne­pla­nuo­tas su­grį­ži­mas.

Ma­žas tas mū­sų pa­sau­lis. To­mo fil­mas – sa­vo­tiš­kas ir la­bai šil­tas Kal­va­nų, pa­li­ku­sių pėd­sa­ką ir Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios at­kū­ri­mo is­to­ri­jo­je, pa­svei­ki­ni­mas jo­niš­kie­čiams.