Naujausios
Joniškis – Lietuvos latvių sostinė
Šių metų duomenimis, Joniškio evangelikų liuteronų bendruomenę sudaro tik 30 tikinčiųjų. O štai 1937-aisiais jų būta net 700. Pasak Joniškio parapiją aptarnaujančio kunigo Romo Pūkio, Kelmėje ar Šiauliuose evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstantieji vadinami vokiečiais, o bažnyčios – „kirchėmis“, nes didžioji dalis yra šios bendruomenės narių – vokiečiai. O Joniškyje to paties tikėjimo bažnyčia – latvių. Taip yra todėl, kad didžiąją evangelikų liuteronų dalį čia sudaro gyventojai, patys arba jų protėviai, kilę iš Latvijos. Taigi, pagrįstai Joniškis vadinamas Lietuvos latvių sostine.
Dar 2016–2019 metais jungtinė Klaipėdos universiteto (vad. dr. E. Vasiliauskas) ir Latvijos universiteto (vadovaujama Humanitarinių mokslų fakulteto profesorės, Latvijos mokslų akademijos tikrosios narės, Latvijos Saeimos narės dr. Janinos Kursytės) mokslinė ekspedicija, tyrinėjo latvių diasporą mūsų krašte, o ekspedicijų metų surinkta atskirų šeimų, bendruomenių nuotraukų (apie 2000) medžiaga buvo suskaitmeninta ir jų kopijos saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejuje, o išlikusio bažnyčios archyvo kopijos – Klaipėdos universitete. E. Vasiliauskas nustatė, kad į Joniškio kraštą latviai skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis suėjo, suvažiavo nuo Bauskės, Elėjos, Platuonės, Tervetės, Latvijos pajūrio… Lietuvos latviai Joniškyje turėjo pradinę mokyklą, o nuo 1921-ųjų – ir vidurinę. Turėjo ir kone šimtmetį – nuo 1829-ųjų iki 1949-ųjų – veikusią Bažnyčią, kurią pavyko atkurti tik 1992-aisiais. Iš pradžių glaustasi vienoje mokykloje, paskui – kitoje, kol galiausiai 1999 m. evangelikams liuteronams atiduotas senosios Joniškio gaisrinės pastatas.
Evangelikų liuteronų bažnyčios 190-ąsias metines kartu paminėjęs rajono meras Vitalijus Gailius sakė, kad ta betarpiška lietuvių ir latvių bendrystė neišskiriama per amžius ir ji tęsiasi. Dar 2013-ųjų pavasarį būtent Joniškio rajone susitiko Lietuvos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Latvija grupės nariai ir Latvijos Saeimos bendradarbiavimo su Lietuvos Seimu skatinimo grupės delegacija. Tokie susitikimai stiprina dvišalį Lietuvos ir Latvijos valstybių, pasienio savivaldybių bendradarbiavimą. Ir jo vaisių netrukus ir paragavome, kai tarp Lietuvos ir Latvijos atkurti kadaise tarpusavio ryšiams buvę itin svarbūs pasienio laukų keliukai.
Liuteronų parapijos pradžia – Daunoravos dvare
Pasak istoriko ir humanitarinių mokslų daktaro Ernesto Vasiliausko, evangelikų liuteronų bažnyčios istorija mūsų rajone neabejotinai prasidėjo nuo Daunoravos dvaro, kuriame nuo 17 a. iki 1940-ųjų šeimininkavo Kuršo vokiečių baronai. Būtent jie iš Kuršo atsivežė valstiečius, amatininkus, dvaras augo, tapo modernių technologijų centru. Augančiai bendruomenei, tarsi savotiškai salai katalikiškos karališkosios Šiaulių ekonomijos dvarų apsupty, reikėjo savo maldos namų. Pasak istoriko, yra žinoma, kad dvaro sodyboje prie dabartinio vandens bokšto ir senų ąžuolų būta neogotikinės medinės koplyčios, kurią vizituodavo evangelikų liuteronų kunigas ir čia atlikdavo apeigas 8–9 dvarui priklausančių kaimų gyventojams, kurių būta iki 600. 1834 metų surašymo duomenimis, dvare ir jam priklausančiuose kaimuose 61 proc. gyventojų deklaravo esantys evangelikai liuteronai (369 žmonės). 1924 metais Joniškio valsčiaus tautinė sudėtis buvo tokia: 927 ūkininkai latviai ir jų samdiniai bei 72 vokiečiai – iš viso 999 evangelikai liuteronai.
– Dvaras buvo turtingas, turėjo savo plytų ir kalkių degyklas, miško, tad dvaro šeimininkai buvo evangelikų liuteronų bažnyčios statybų Joniškyje pagrindiniai fundatoriai – rėmė statybinėmis medžiagomis, piniginėmis aukomis ir net dovanojo bažnytinių indų – 1861 m. sidabro taurę su patena, – apžvelgdamas istoriją pasakoja E. Vasiliauskas.
Vienu šūviu – du zuikiai
Pasak buvusio Joniškio evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininko Juozo Sperausko, dar prieš karą bendruomenė buvo pasirengusi projektą pertvarkyti esamą bažnyčią Latvių gatvėje – augančiai bendruomenei reikėjo didesnės ir turtingesnės Bažnyčios. Tačiau viską sujaukė karas ir sovietų valdžia, suniokojusi bažnytines vertybes, vargonus ir čia įrengusi grūdų malūną.
Buvo 1992-ieji. Grupė Joniškio evangelikų liuteronų, tarp kurių buvo ir Juozas Sperauskas, Tauragėje susitikę su vyskupu Jonu Kalvanu vyresniuoju pasiteiravo, kaip reikėtų Joniškyje vietos bendruomenėje atnaujinti pamaldas. Vyskupas pataręs tuo klausimu pasikalbėti su Šiaulių parapijoje tuo metu kunigo diakono pareigas ėjusiu Mečislovu Bekeriu.
– Kadangi Joniškyje didžiausia latvių bendruomenė, tai ir pamaldos iki karo, pokariu vykdavo latvių kalba. Latviškai susirinkę žmonės ir giedodavo. Tačiau evangelikai liuteronai – ne tik latviai, todėl kunigas pasiūlė pamaldas vesti lietuvių kalba. Susimąstėm, ar žmonėms patiks? Su tuometine nedidelės bendruomenės pirmininke Zenta Maiga Kugrėniene tada pagalvojom, reikia pabandyti. Pirmosios pamaldos lietuvių kalba ir įvyko 1992 metų rugsėjo mėnesį Joniškio 2-osios vidurinės mokyklos salėje. Patiko žmonėms. Kunigo Mečislovo Bekerio siela poetinė, labai gražius pamokslus sakydavo. Sudarė ir lietuvišką giesmyną. Kiekvienas turėdavome po sąsiuvinį, iš kurio ir giedodavome pamaldų metu. Taip pradėjome rinktis, – iki smulkmenų parapijos atkūrimo istoriją mena buvęs šios bendruomenės narys, vėliau pirmininkas Juozas Sperauskas, dabar su šeima gyvenantis Mažeikiuose.
Tačiau jau kitais metais kunigas M. Bekeris susirgo ir numirė – Joniškio evangelikai liuteronai vėl liko be kunigo. Kas galėtų kitas? Joniškio parapiją sutiko aptarnauti Jonas Kalvanas jaunesnysis, o jo sesuo Irena Kalvanaitė–Pavilanskienė net porą metų važinėjo į Joniškį vargonauti pamaldoms ir mokyti vargonais groti J. Sperausko žmoną, vaikų ligų gydytoją Vilmą Sperauskienę, kuri jaunystėje buvo baigusi akordeono klasę. Jau po metų gydytoja su vargonais susidraugavo ir vėliau ne vienerius metus iki 1997-ųjų ir vargonavo.
O tuo metu atkurtos nepriklausoma Lietuva ėmė grąžinti nusavintas žemes, dvarus, Bažnyčias. Joniškio evangelikams liuteronams jau nebuvo ko grąžinti – buvusios Bažnyčios vietą jau buvo užėmę laidojimo namai.
– Pamaldoms susirinkdavome jau tuometinėje Muzikos mokykloje, kai gaisrininkai ėmė skųstis, kad patalpos nebeatitinka laikmečio, per mažos, senos. Tai teko su tuometine rajono valdžia vykti į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, argumentuoti, kodėl reikalinga Joniškiui nauja gaisrinė. O kai nauja gaisrinė Vilniaus gatvėje ėmė kilti, sutarėme su rajono valdžia, kad senąjį gaisrinės pastatą kaip kompensaciją atiduos mums, evangelikams liuteronams. Rajono taryba tokį sprendimą priėmė vienbalsiai, – apie vienu užmoju išspręstas dvi problemas šiandien pasakoja Juozas Sperauskas.
Susivienijusi ir sustiprėjusi evangelikų liuteronų bendruomenė ėmėsi inventorizuoti rajono liuteronų kapines. Nuvažiuoja į vienas – nebėra kabojusių varinių varpų… Nuvažiuoja vienur, kitur – niekur nebėra. Išvogta. Gaila, kad nepavyko nė vienų varpų atrasti ir sugrąžinti ten, kam jie ir buvo skirti.
Joniškiečiai užmezgė ryšius su vokiečių liuteronais. Nedidelei parapijai ėmė plaukti dovanos – ne tik atgimusiai parapijai, bet ir parapijiečiams – dovanų gavo naujus vargonus, priemonių patalpoms susitvarkyti, susiremontuoti, Bažnyčios žmonėms – drabužių.
Malonus sutapimas
Ir štai praėjusį šeštadienį į pilnutėlę Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos salę iš Vilniaus atvyko „LRT kultūra“ laidos-ekspedicijos „Kelias. Liuteronų istorijos pėdsakais“ kūrėjas Tomas Pavilanskas-Kalvanas su gyvenimo bendražyge Rita Naujokaityte ir savo lopšelyje dar dienas leidžiančia atžala, kad joniškiečiams pirmiesiems parodytų dokumentinės apybraižos apie Joniškio evangelikų liuteronų parapijos pradžią ir jos istoriją pirmąją dalį.
Tomas – vyskupo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo anūkas, porą metų Joniškio evangelikų liuteronų pamaldoms vargonavusi Irena Povilanskienė – Tomo mama, o kunigo pareigas joniškiečiams trumpam ėjęs Jonas Kalvanas jaunesnysis – Tomo dėdė. O ir pats Tomas, prisimena, vaikystėje su vargonavusia mama dalyvavo pamaldose ir Joniįkyje, ir Žeimelyje. Šis kartas – sopecialiai neplanuotas sugrįžimas.
Mažas tas mūsų pasaulis. Tomo filmas – savotiškas ir labai šiltas Kalvanų, palikusių pėdsaką ir Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios atkūrimo istorijoje, pasveikinimas joniškiečiams.
