Rugsėjo 11 d. „Sidabrės“ numeryje:
— Rugilė Guzovijūtė-Mekšriūnienė, teatro režisierė, į Joniškį persikėlė gyventi prieš metus ir devynis mėnesius iš visiškai kito Lietuvos krašto. Grynakraujė zanavykų „mergučė“, kaip pati save vadina, dėl širdžiai mielo darbo persikėlė į žiemgalių kraštą gyventi. Ji dirba Joniškio kultūros centre teatro ir etnokultūrinių renginių režisiere, vadovauja vaikų ir jaunimo teatrui „Bendraamžiai“. Į Joniškį gyventi ir dirbti paskui Rugilę atvažiavo ir jos vyras Mindaugas Mekšriūnas kartu su augintine vokiečių avigane Baja, jis Kultūros centro ūkio dalies vedėjas. „Mano vyras Joniškį tiesiog yra įsimylėjęs, – sako Rugilė. – Ir mūsų abiejų mamoms Joniškis labai patinka, sako, čia gera aura. Mano mama, privirusi obuolienių, pernai dalyvavo Obuolynės šventėje ir šiemet obuolių košes verda ir vėl atvažiuos.“ Šį šeštadienį, rugsėjo 12 dieną, Joniškio kultūros centras rengia tradicija tampantį festivalį visai šeimai „Obuolynės“.
— Joniškietės Inesos Kvasovės gyvenime prieš keletą metų įvyko kardinalūs pokyčiai. Daug metų jos darbo sritis buvo finansai, apskaita ir viešieji pirkimai. O prieš keletą metų apsisprendė keisti profesinę kryptį. Šiandien Inesa, žmona ir dviejų vaikų – studentės dukros ir paauglio sūnaus – mama, dirba Joniškio rajono vaiko ir šeimos gerovės centre su moterimis ir jų vaikais, susiduriančiais su įvairiais gyvenimo sunkumais – teikia socialinę pagalbą, priežiūrą ir organizuoja paramą. Lyg pareigų dar būtų maža, moteris jau trečius metus savanoriauja VšĮ „Savanoriai vaikams“ iniciatyvoje „Niekieno vaikai“ – globoja gydymo įstaigose atsidūrusius vienišus vaikus. Tokia ta Ineta – paprasta ir jautri moteris, kuriai svarbiausi dalykai gyvenime yra šeima, žmogiškumas ir prasminga veikla. O ji susideda iš noro padėti ir būti naudingai aplinkiniams.
— Kartais užtenka vieno laiško, kad po daugelio metų vėl susijungtų šeimos istorijos gijos. „Sidabrėje“ jau rašėme, kad į redakciją kreipėsi lietuvis iš Jungtinių Amerikos Valstijų, ieškantis savo giminaičių Joniškio krašte – iš čia buvo kilęs jo tėvas Jonas Marcinkevičius. Už Atlanto gyvenantis žmogus tikėjosi, kad laikraščio skaitytojai galbūt padės surasti Lietuvoje likusius artimuosius. Ir jo paieškos neliko be atsako. Nepraėjus nė savaitei redakciją pasiekė žinia, kuri, regis, tapo gražiausiu šios istorijos posūkiu – atsiliepė tikras ieškančiojo pusbrolis Antanas Marcinkevičius. Tiesa, jis gyvena ne Joniškio, o Širvintų rajone. Tačiau gyvenama vieta ir atstumas šįkart nebesvarbūs – po daugybės metų skirtingose Atlanto pusėse gyvenusius giminaičius vėl sujungė Lietuvoje likęs bendras kraujo ir šeimos istorijos ryšys.
Plačiau bei kitos rajono naujienos – penktadienio laikraštyje.