Bendruomenės šviesos spindulėlis

„Sidabrės“ nuotr.
Re­gi­ną Brie­dy­tę bend­ruo­me­nės ta­ry­ba va­di­na vie­nu švie­siau­sių Kal­ne­lio kai­mo žmo­nių
„Si­dab­rės“ laik­raš­čio re­dak­ci­ją pa­sie­kė skam­bu­tis iš Kal­ne­lio: „Pa­ra­šy­ki­te apie mū­sų kai­mo bend­ruo­me­nės švie­su­lį, nuo­sta­bų, ge­rą, kū­ry­bin­gą ir ini­cia­ty­vų žmo­gų – Re­gi­ną Brie­dy­tę. Ją su­tik­si įvai­riau­siuo­se ren­gi­niuo­se ant lau­žo ver­dan­čią ska­nią žo­le­lių ar­ba­tą, be ku­rios šven­tės neį­si­vaiz­duo­ja­mos. Kur rei­kia, ji pa­kal­bės, pa­skai­tys ei­lių, pa­siū­lys, pa­dės, pa­tars. Tai nuo­šir­dus, pa­slau­gus žmo­gus, nie­ka­da ne­de­juo­jan­ti ir ne­si­skun­džian­ti. Pa­si­ta­rę bend­ruo­me­nės ta­ry­bo­je nu­spren­dė­me, kad no­ri­me ją pri­sta­ty­ti ka­lė­di­nei „Pra­šau. At­sip­ra­šau. Ačiū“ rub­ri­kai“.

Neuž­si­da­ro na­muo­se

Ir į re­dak­ci­ją Re­gi­na Brie­dy­tė už­su­ka su šyp­se­na, ge­ra nuo­tai­ka, ką tik ap­si­lan­kiu­si bib­lio­te­ko­je ar iš­si­ruo­šu­si į kul­tū­ri­nį ren­gi­nį mies­te. Ran­ko­se – pa­čios skin­tų džio­vin­tų šer­mukš­nių uo­gų mai­še­lis. Mie­la ka­lė­di­nė do­va­nė­lė.

Už­si­mi­nus, kad apie ją ra­šy­ti pa­siū­lė Kal­ne­lio kai­mo bend­ruo­me­nė, aki­mir­kai nu­ty­la: juk nie­ko ypa­tin­go ne­pa­da­riu­si, ne dau­giau nei ki­ti or­ga­ni­za­ci­jos na­riai. Tie­siog neuž­si­da­ro na­muo­se, ei­na, da­ly­vau­ja, kol rie­da au­to­mo­bi­lio ra­tai, nu­ve­ža – at­ve­ža. Štai, su­gal­vo­jo bend­ruo­me­nė mo­liū­gų ži­bin­tais pa­puoš­ti kai­mą, ir žmo­nės no­riai įsi­jun­gė, rei­kė­jo tuos mo­liū­gus su­vež­ti, pa­skui vi­si sko­bė, sku­ti­nė­jo, žva­ke­les de­gė. Re­gi­ną džiu­gi­na plin­tan­tis su­pra­ti­mas, at­jau­ta žmo­gui. Kai rug­sė­jį kal­ne­lie­čiai šven­tei pri­rai­tė ir iš­vi­rė pu­sę tūks­tan­čio ce­pe­li­nų, ne­pa­mirš­to ap­lan­ky­ti su karš­tu pa­tie­ka­lu tų, ku­rie sun­kiau ju­da, yra pra­stes­nės svei­ka­tos.

O tuos, kas pa­tys atė­jo, at­va­žia­vo, kva­pais vi­lio­jo ne tik tra­di­ci­nis lie­tu­viš­kos vir­tu­vės pa­tie­ka­las, bet ir R. Brie­dy­tės ant lau­žo vir­tos žo­le­lių ar­ba­tos aro­ma­tas. Ją kal­ne­liš­kė ruo­šė jau dau­gy­bę kar­tų – ir vie­tos kai­mo bend­ruo­me­nės ren­gi­niams, ir Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro kar­tu su bend­ruo­me­ne or­ga­ni­zuo­toms Jo­ni­nėms, Si­dab­rės pi­lies su­de­gi­ni­mo mi­nė­ji­mo me­ti­nėms, ir kai­ti­no van­de­nė­lį Ra­ga­ny­nių šven­tei Skaist­gi­ry­je, li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ kū­ry­bi­nėms sto­vyk­loms.

Ypa­tin­go­ji ar­ba­tė­lė

Nuo „Aud­ru­vės“ tos ar­ba­tos ir pra­si­dė­jo. Gal prieš 15 ar dau­giau me­tų. Ta­da Re­gi­na Brie­dy­tė su „Auš­ros“ gim­na­zi­ja, kur dir­bo bu­hal­te­re, nu­vy­ku­si į Šiau­lius pa­ma­tė par­duo­da­mą 15 lit­rų tal­pos ke­taus puo­dą, tin­ka­mą ant lau­žo vir­ti. Iš­kart pa­ma­nė, kad pra­vers li­te­ra­tų klu­bo kū­ry­bi­niams su­siė­ji­mams gam­to­je. Ir ne­kly­do. Bu­vu­sios Kal­ne­lio pa­grin­di­nės mo­kyk­los meist­ras An­ta­nas Trum­pu­lis iš me­ta­lo vamz­džių bei gran­di­nės pa­ga­mi­no išar­do­mą tri­ko­jį, kad ga­lė­tų jį leng­vai su­si­pa­kuo­ti į mai­šą ir ve­žio­tis kar­tu su puo­du ba­ga­ži­nė­je.

Kuo ypa­tin­ga to­ji Re­gi­nos ar­ba­tė­lė? Ogi tuo, kad ver­da­ma iš pa­čios au­gin­tų ar­ba sa­vo ir ki­tų kai­mo žmo­nių su­rink­tų žo­le­lių, ir kar­tais pa­ly­di­ma ei­lė­raš­čių „už­kal­bė­ji­mais“. Juk R. Brie­dy­tė – dar ir li­te­ra­tė, sod­rių, ją su­pan­čia gam­ta dvel­kian­čių, o kar­tais šmaikš­čių ar net iro­niš­kų, šian­die­nos ne­ge­ro­ves pa­šie­pian­čių ei­lė­raš­čių kū­rė­ja.

Kal­ne­lio kai­mo bend­ruo­me­nės na­rė pa­sa­ko­ja, kad no­rint pa­ruoš­ti ar­ba­tą ant lau­žo di­de­lių moks­lų ne­rei­kia. Pir­miau­sia pi­la­mas van­duo ir už­kai­ti­na­mas iki vi­ri­mo. Ta­da be­ria­mas žo­le­lių mi­ši­nys, pa­pras­tai iki pen­kių rū­šių. Dau­giau jų vie­nu kar­tu dė­ti ne­pa­tar­ti­na, nes sko­niai per­ne­lyg su­si­mai­šys, be to, kai ku­rios žo­le­lės tar­pu­sa­vy­je ne­de­ra. Re­gi­na la­biau­siai mėgs­ta šalt­mė­tes, pi­pir­mė­tes, pa­pras­tą­sias mė­tas, rau­do­nė­lius, čiob­re­lius, me­det­kas. Kar­tais įde­da ir liep­žie­džių. Ko­kio nors vie­no tiks­laus žo­le­lių mi­ši­nio ne­tu­ri, vi­są lai­ką eks­pe­ri­men­tuo­ja.

Va­sa­rą ar­ba­tą ver­da iš švie­žiai nu­skin­tų žo­le­lių, ta­da ji bū­na žals­va, o ru­de­nį džio­vin­tos žo­le­lės van­de­nį nu­da­žo švie­siai rus­va spal­va ar­ba net įgau­na raus­vą at­spal­vį. Ar­ba­tą pa­ska­ni­na ir šer­mukš­nio uo­gos, džio­vin­ti obuo­liai, cit­ri­na ir jos žie­ve­lės.

Re­gi­na iš­duo­da ne­di­de­lę pa­slap­tį: į 15 lit­rų ar­ba­tos ji įmai­šo vie­ną šaukš­tą cuk­raus. Nuo to­kio kie­kio ar­ba­ta ne­tam­pa sal­di, ta­čiau cuk­rus pa­ryš­ki­na žo­le­lių sko­nį, jį kon­cent­ruo­ja.

Neuž­ver­ki­te sa­vo šir­dies lan­gi­nių

R. Brie­dy­tė daug me­tų da­ly­vau­ja kai­mo bend­ruo­me­nės veik­lo­je, ket­ve­rius me­tus dir­bo jos ta­ry­bo­je, bu­vo li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ il­ga­me­tė va­do­vė. Mo­te­ris neį­si­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo be veik­los, be do­mė­ji­mo­si su­pan­čiu pa­sau­liu, kul­tū­ra, be kny­gų skai­ty­mo. Kny­gos jai – vie­nas mie­liau­sių už­siė­mi­mų, tad yra daž­na bib­lio­te­kos vieš­nia.

Na­muo­se jos lau­kia šu­ne­liai, paukš­čių pul­kas, ku­riems rei­kia ne tik mais­to, van­dens, bet ir dė­me­sio, kaip kiek­vie­nam gy­vam pa­da­rui.

Re­gi­na Brie­dy­tė ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga Kal­ne­lio kai­mo gy­ven­to­jams ir vi­siems laik­raš­čio skai­ty­to­jams lin­ki neuž­si­da­ry­ti na­muo­se, neuž­ver­ti sa­vo šir­dies lan­gi­nių. Ver­ta išei­ti, pa­dė­ti, pri­si­dė­ti prie bend­ros veik­los, ku­ri su­tei­kia ne tik sau pa­si­ten­ki­ni­mą, bet ir do­va­no­ja ge­ras emo­ci­jas ap­lin­ki­niams.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.