Į žmogiškumą visada gera atsiremti

Praė­ju­sį mė­ne­sį Ga­tau­čiuo­se gy­ve­nan­ti ir sun­kiai vaikš­tan­ti An­ta­ni­na Sta­sė Va­na­gie­nė bu­vo ap­vog­ta. Kar­tą per sa­vai­tę ją ap­lan­kan­ti lan­ko­mo­sios prie­žiū­ros dar­buo­to­ja Onu­tė Mar­cin­ke­vi­čie­nė, nu­sku­bė­ju­si į mal­ki­nę at­neš­ti mal­kų, pa­ste­bė­jo, kad din­gęs di­de­lis kie­kis bri­ke­čių. At­va­žia­vęs sū­nus pa­ma­tė, kad din­gu­si ir vi­sa ei­lė mal­kų. Va­gių pėd­sa­kai ve­dė per tvar­to lu­bas.

Žmo­giš­ku­mui va­lan­dų nė­ra

„Bū­ti­nai pa­ra­šy­kit, kad Vid­man­tas Va­lan­čius ir Mil­da Sos­ko­vie­nė yra ge­riau­si Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nai. Jie ne tik ge­rai dir­ba, bet tu­ri daug žmo­giš­ku­mo ir nuo­šir­du­mo", – pa­skam­bi­nu­si "Ge­ru­mo pa­štui" kal­bė­jo mo­te­ris iš Ga­tau­čių.

A. S. Va­na­gie­nė se­niū­ni­ją ap­tar­nau­jan­čiam pa­rei­gū­nui Vid­man­tui Va­lan­čiui pa­skam­bi­no pir­ma­die­nį. Pa­pa­sa­ko­jo, kad iš jos, neį­ga­lios, be­veik ne­vaikš­tan­čios, kaž­kas iš­ne­šė mal­kas ir bri­ke­tes. Po­piet V. Va­lan­čius pa­ža­dė­jo at­va­žiuo­ti ir vis­ką įver­tin­ti. Jo ap­tar­nau­ja­ma zo­na la­bai di­de­lė, už­tru­ko su rei­ka­lais. Ta­čiau į laik­ro­dį, kol "de­gan­tys" tos die­nos rei­ka­lai ne­sut­var­ky­ti, ne­žiū­ri, tar­ny­bos ne­pa­lie­ka. Pas A. St. Va­na­gie­nę su ko­le­ge Mil­da Sos­ko­vie­ne už­su­ko jau va­ka­re, ge­ro­kai po dar­bo va­lan­dų.

– Su­si­jau­di­nau dėl tos va­gys­tės. Įsi­lei­dau pa­rei­gū­nus, o ma­ne pa­čią mėš­lun­gis su­trau­kė. Ge­rai, kad pa­rei­gū­nai to­kie žmo­niš­ki. Suieš­ko­jo ir at­ne­šė man vais­tų, nuo­lat klau­si­nė­jo, kaip jau­čiuo­si, ar ne­rei­kia kvies­ti grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos me­di­kų. Mil­da at­ne­šė man van­dens, abu su Vid­man­tu ma­ne, nu­kri­tu­sią, pa­kė­lė. O Mil­da ne­tgi dar ir grin­dis iš­šluos­tė, kur aš van­dens pri­lais­čius bu­vau. Tie­siog kaip ge­riau­sia duk­ra, kad ir pa­rei­gū­nė.

Gel­bė­jo ne kar­tą

A. St. Va­na­gie­nė , kol svei­ka­ta lei­do, gy­ve­no Me­kiuo­se. Prieš še­še­rius me­tus ty­rė­jas Vid­man­tas Va­lan­čius jau ta­da jai yra di­de­lį įspū­dį pa­li­kęs.

2013-ųjų rugp­jū­čio pra­džio­je A. St. Va­na­gie­nės sū­nus pa­ste­bė­jo, kad dar­že nu­kas­ti da­lis bul­vių – per vi­są ga­lą, smul­kios neu­žau­gos pa­lik­tos dir­vo­je, ko ma­ma nie­ka­da ne­da­ro, smulk­mę su­še­ria gy­vu­liams, su­le­si­na paukš­čiams. Mo­te­ris, iš sū­naus iš­gir­du­si to­kią nau­jie­ną, iš­kart pa­skam­bi­no apy­lin­kę ap­tar­nau­jan­čiam pa­rei­gū­nui, tam pa­čiam V. Va­lan­čiui. At­vy­kęs pa­rei­gū­nas ap­žiū­rė­jo dar­žą ir pa­trau­kė ne­re­gi­mais il­ga­pirš­čių pėd­sa­kais prie Mū­šos upės, kur ap­ti­ko lau­ža­vie­tę ir ten li­ku­sias ke­lias kep­tas bul­ves. Praė­jo dar pus­va­lan­dis ir, pa­si­su­kio­jęs kai­me, jis jau ži­no­jo, kad lau­že bul­ves prie upės ke­pė tė­vų ne­pri­žiū­ri­mi paaug­liai. Pa­rei­gū­no su­ras­ti paaug­liai tą­kart vie­nas po ki­to su­ko pas A. St. Va­na­gie­nę at­si­pra­šy­ti ir pa­si­ža­dė­ti, kad dau­giau taip ne­sielgs.

Ge­ru­mo yra dau­giau

Ne­žiū­rint tų ke­lių ne­ma­lo­nių An­ta­ni­nos Sta­sės Va­na­gie­nės gy­ve­ni­mo epi­zo­dų, akis­ta­tos su il­ga­pirš­čiais, vis tik ge­ru­mo mo­ters gy­ve­ni­me yra dau­giau.

– Kaip aš be sa­vo kai­my­nių, rū­pes­tin­gų­jų Anos La­ba­naus­kie­nės ir Ja­ni­nos Dap­kie­nės, gy­ven­čiau? Tik nei­šei­nu ku­rią die­ną į lau­ką, jos jau ir su­si­rū­pi­nu­sios užei­na, rū­pi­na­si ma­no būk­le, ma­no svei­ka­ta, obuo­lių at­ne­ša.

Daug pa­gal­bos esu su­lau­ku­si iš sa­vo nuo­sta­bios ma­no svei­ka­tos ser­gė­to­jos – gy­dy­to­jos Ja­ni­nos Ma­žu­ta­vi­čie­nės. Kar­tą per sa­vai­tę ma­no vi­sus rei­ka­lus su­tvar­ko lan­ko­mo­sios prie­žiū­ros dar­buo­to­ja Onu­tė Mar­cin­ke­vi­čie­nė – ir mal­kų vi­sai sa­vai­tei pri­ne­ša, ir van­dens, ki­tus bui­ti­nius dar­bus pa­de­da nu­dirb­ti. Dė­ko­ju už rū­pes­tį ma­no as­me­niu ir so­cia­li­nio dar­bo spe­cia­lis­tei Jū­ra­tei Juš­ke­vi­čie­nei, se­niū­nei Ag­nei Dau­gė­lai­tei. Ar­tė­jan­čių šv. Ka­lė­dų pro­ga vi­siems sa­vo ge­ra­da­riams lin­kiu, kad jų ge­ru­mas su di­džiau­siu kau­pu grįž­tų į jų na­mus, jų šei­mas, ly­dė­tų sėk­mė ir pui­ki svei­ka­ta, – to­kius lin­kė­ji­mus vi­siems ją su­pan­tiems ge­ros va­lios žmo­nėms iš­sa­kė An­ta­ni­na Sta­sė Va­na­gie­nė iš Ga­tau­čių.