Gelbėtojas pasirinko misiją: užbėgti nelaimei už akių

VALS­TY­BĖS TAR­NAU­TO­JAS 2019

Ar Jūs pa­žįs­tat to­kį pi­ni­gą?

V. Trei­go­tas su sa­vo as­me­ni­ne ne­ti­piš­ka lab­da­ra su­ka po vi­są ra­jo­ną. Jo lab­da­rin­gi marš­ru­tai lais­vu nuo tar­ny­bos me­tu drie­kia­si nuo vie­no ra­jo­no kraš­to iki ki­to. Jo pa­siau­ko­ji­mą jau ži­no vi­sų se­niū­ni­jų so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, ge­riau­siai pa­žįs­tan­tys sa­vo se­niū­ni­jos žmo­nes, jų bė­das, su­da­ro ne­tgi są­ra­šus žmo­nių, ku­riems la­bai rei­ka­lin­ga to­kia pa­gal­ba. Ir tuos są­ra­šus į ran­kas ima Vol­de­ma­ras.

Aną kar­tą se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­pra­šė sku­bios pa­gal­vos pas neį­ga­lią mo­čiu­tę – kiek gy­ve­na tuo­se na­muo­se, dar nė kar­to ne­va­ly­tas nei ka­mi­nas, nei šil­do­ma sie­ne­lė. O pro­ble­mų daug – pro sklen­dę jau ug­nies ki­birkš­tys ver­žia­si, nes ka­mi­nas už­si­ne­šęs.

Iš­vy­du­si jau­ną švie­siap­lau­kį vy­rą, dir­ban­tį kaip vi­jur­kas, mo­te­ris ne­spė­ja jo aki­mis gau­dy­ti – čia vi­du­je, prie kros­nies, čia jau ant sto­go. Ši­tiek suo­džių, ši­tiek pe­le­nų iš jos ne­va­ly­to ka­mi­no iš­ne­šė! Sut­var­kė, iš­va­lė, nė dul­ke­lės ne­pa­li­ko.

– Kiek aš sko­lin­ga? – klau­sia­mai su­žiu­ro mo­čiu­tės akys.

– Nie­ko, mo­čiut, nie­ko. Pa­sa­ky­kit: „Ačiū“, – šyp­te­li Vol­de­ma­ras.

– Kaip?.. Aš ne­sup­ran­tu, – nuo­sta­bos iš­tik­ta na­mų šei­mi­nin­kė.

– O Jūs ži­not to­kį pi­ni­gą, ku­ris va­di­na­si AČIŪ? – juo­kia­si Vol­de­ma­ras, glos­ty­da­mas šei­mi­nin­kės pe­čius.

Mo­čiu­tės aky­se su­ži­ba aša­ra, ku­ri ne­val­do­mai ri­ta­si jos skruos­tu...

Ar dar esa­ma to­kių ge­ra­da­rių?

Žmo­nės, pa­na­šu, jau at­pra­tę nuo be­tar­piš­kos, ne­sa­va­nau­diš­kos ir dar ne­mo­ka­mos pa­gal­bos vie­nas ki­tam. Tuo įsi­ti­ki­nęs ir ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas Vol­de­ma­ras. Ne vie­nas se­no­lis, iš­gir­dęs, kad už juo­dą dar­bą tik­ra­ja to žo­džio pra­sme at­vy­kė­lis dar ir pi­ni­gų nei­ma, su­trin­ka. „Ne­ga­li bū­ti, taip jau ne­bū­na“, „Čia kaž­kas ne taip... Gal ko­kia klas­ta? Ap­gau­lė?“. Ki­ti ima bal­siai svars­ty­ti: o gal pa­ken­kė, ne pa­dė­jo? Bet ne – ka­mi­nas už­te ūžia. Leng­viau at­si­dūs­ta, už ge­ra­da­rį, kaip an­ge­lą, nu­si­lei­du­si tar­si iš ki­to, ne šio, pa­sau­lio, po­te­rius su­kal­ba – duok Die­ve, jam svei­ka­tos.

Nuo at­ly­gio už sa­va­no­riš­ką veik­lą Vol­de­ma­rui te­ko ir... pa­bėg­ti. Se­no­lis, nie­kaip ne­sup­ras­da­mas, kad dar esa­ma žmo­nių, už dy­ką tal­ki­nan­čių, į suo­di­ną jo švar­ką ku­piū­rą įbru­ko. Ne­pa­dė­jo joks pa­siaiš­ki­ni­mas ir sa­vo mi­si­jos pri­sta­ty­mas. Ne­li­ko nie­ko ki­to – Vol­de­ma­ras iš­trau­kė pi­ni­gą iš ki­še­nės, pa­dė­jo ant sta­lo ir te­ki­nas iš tro­bos pa­bė­go...

Kri­te­ri­jus nu­si­sta­tė pa­ts

Su ko­le­go­mis lan­ky­da­mas kai­mų ir vien­kie­mių gy­ven­to­jus – tik­rin­da­mas jų kros­nis ir ka­mi­nus, da­lin­da­mas ir tvir­tin­da­mas dū­mų de­tek­to­rius, V. Trei­go­tas jau se­niai tei­gia dė­me­sį at­krei­pęs į kai ku­rių gy­ve­ni­mų liūd­ną bui­tį. Dau­ge­liui jų, ne­te­ku­sių svei­ka­tos, jė­gų, gau­nan­čių ne­di­de­les pen­si­jas, ver­kiant rei­kia pa­gal­bos. Vie­na neį­ga­li mo­čiu­tė vel­tui ry­mo prie lan­go – vien­tur­tis sū­nus jau pen­ke­ri me­tai ne­lan­ko, o kai­me nuo­vo­kių, jau­nų vy­rų jau ten­ka su ži­bu­rių ieš­ko­ti. Tai ir at­sa­ky­mas, ko­dėl mū­sų se­no­lių kros­nys ap­tru­pė­ję, šil­do­mų sie­ne­lių kok­liai su­by­rė­ję, su­trū­ki­nė­ję, ka­mi­nai ne­va­ly­ti.

„Kai to­kių rei­dų me­tu pa­klau­si žmo­nių, ko­dėl taip ne­sau­giai gy­ve­na, iš­girs­ti vie­ną ir tą pa­tį at­sa­ky­mą – kai­me ne­bė­ra ko į pa­gal­bą pa­si­kvies­ti... Ta­da ir ki­lo min­tis už­siim­ti šia veik­la. Jau penk­ti me­tai lais­vu nuo tar­ny­bos me­tu už­sii­mu in­di­vi­dua­lia veik­la. Esu vie­nin­te­lis ra­jo­ne ka­mink­rė­tys. Esu per­pra­tęs vi­sas šil­dy­mo sis­te­mas ir jų niuan­sus, ka­ti­lus. O prieš tris me­tus atė­jo su­pra­ti­mas, kad tu­riu pa­dė­ti ir ne­pri­tek­lių ka­muo­ja­miems. Da­viau sau žo­dį, kad bū­siu tas, ku­ris pa­gal iš­ga­les ei­siu, va­žiuo­siu, pa­dė­siu. Ne­ga­liu pa­dė­ti vi­siems, to­dėl te­ko at­si­rink­ti la­biau­siai nu­skriaus­tų ir be­jė­gių žmo­nių gru­pę. Taip da­bar ir va­žiuo­ju pas se­nus, vie­ni­šus, neį­ga­lius, vie­ni­šas ma­mas su vai­kais. Nu­va­žia­vau vie­nu ad­re­su, ki­tu, žiū­riu, kad, pa­da­ręs ge­rą dar­bą, pa­ts ge­riau jau­čiuo­si, “ – pa­sa­ko­ja ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas, lais­vu nuo tar­ny­bos me­tus ta­pęs sa­va­no­riš­ku ka­mink­rė­čiu.

Vol­de­ma­ras pri­si­pa­žįs­ta ne iš­kart apie to­kią sa­vo lab­da­rin­gą veik­lą pra­si­ta­ręs žmo­nai Gab­rie­lei. Vis dve­jo­jo: ar su­pras, ar pa­lai­kys? Be rei­ka­lo – su­pra­tin­ga žmo­na, iki šiol ži­no­ju­si tu­rin­ti pui­kiau­sią vy­rą ir vai­kų tė­vą, dar la­biau ap­si­džiau­gė, ko­kia iš­ties di­de­lė jo šir­dis.

Sva­jo­nių sva­jo­nė

Vol­de­ma­ras Trei­go­tas ne iš tų pa­rei­gū­nų, ku­rie de­juo­ja dėl ma­žų ri­zi­kin­gos pro­fe­si­jos at­sto­vų at­ly­gi­ni­mų. Ir jam, tie­są sa­kant, ma­žiau­siai rū­pi, val­džia juos ruo­šia­si di­din­ti ar ne. Ne dėl pi­ni­gų šios pro­fe­si­jos troš­ko – dėl dar­bo spe­ci­fi­kos, no­ro pa­dė­ti. Nes tap­ti pro­fe­sio­na­liu ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju – Vol­de­ma­ro sva­jo­nė nuo vai­kys­tės. Nie­ko ki­to ne­si­rin­ko, apie nie­ką ki­tą ne­gal­vo­jo. Iš­kart pra­vė­rė tuo­me­ti­nio Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ko Pet­ro Taut­vai­šo dar­bo ka­bi­ne­to du­ris. Nuž­vel­gęs at­kak­lų, aiš­kiai mo­ty­vuo­tą jau­nuo­lį jis tik skės­te­lė­jo ran­ko­mis: nė­ra lais­vų eta­tų, vi­si užim­ti. Ta­čiau te­le­fo­ną už­si­ra­šė. Dėl vi­so pik­to.

Vol­de­ma­ras lau­kė, o kai vil­tis jau bu­vo be­veik už­ge­su­si, su­si­kro­vė la­ga­mi­ną ir iš­va­žia­vo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją. Ta­čiau te­le­fo­nas po aš­tuo­nių mė­ne­sių vis tik su­skam­bė­jo. Skam­bi­no jau ki­tas, nau­jas vir­ši­nin­kas ir pa­kvie­tė į ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų gre­tas.

– Tur­būt jau tą pa­čią die­ną ėmiau krau­ti la­ga­mi­ną, iš­kart at­si­sa­kiau pel­nin­go dar­bo, per ke­lias die­nas grį­žau į Jo­niš­kį ir jau sto­vė­jau ant Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos slenks­čio. Per tuos tar­ny­bos me­tus nuo 2007-ųjų bir­že­lio dar nė kar­to ne­sua­be­jo­jau sa­vo pa­si­rin­ki­mo tei­sin­gu­mu. Pro­fe­si­ja iki šiol te­be­ža­vi, – lai­min­giau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­ką iki smulk­me­nų me­na ne­pap­ras­tas pa­rei­gū­nas, o su pliu­so ženk­lu.

Ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas tvir­to bū­do – jis sa­vo die­no­raš­ty­je skau­džios sta­tis­ti­kos ne­fik­suo­ja. Per tuos try­li­ka me­tų vis­ko ma­tė, vis­ko pa­ty­rė. Nė vie­no tra­giš­ko įvy­kio iš at­min­ties neišb­rau­kė, iki smulk­me­nų tos ug­nies pa­ženk­lin­tos tra­ge­di­jos, į ku­rias kas­kart sku­ba su ko­man­dos drau­gais, nu­sė­da jo at­min­ty­je. Ko ge­ro vi­sam gy­ve­ni­mui. Už­tat ir ėmė­si as­me­ni­nės ini­cia­ty­vos, kad tų ne­lai­mių, aša­rų bū­tų kuo ma­žiau.

Pa­na­šu, kad Vol­de­ma­ras sau au­gi­na ir pa­mai­ną. Pen­kia­me­tis sū­nus Mar­ty­nas la­bai bran­gi­na tas aki­mir­kas, kai ga­li tė­tį dar­be ap­lan­ky­ti – ropš­čia­si į gel­bė­ji­mo ma­ši­ną, ne­tve­ria džiaugs­mu, kai jam lei­džia­ma švy­tu­rė­lius įjung­ti...

Tre­čio­kė duk­ra Ade­lė jau ži­no, jau pa­ty­rė, ko­kia iš­ties pa­vo­jin­ga yra tė­čio pro­fe­si­ja. Anų me­tų žie­mą ant tven­ki­nio le­do ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai pra­di­nu­kams de­monst­ra­vo, kaip at­lie­ka­mi į ne­lai­mę pa­te­ku­sio žmo­gaus gel­bė­ji­mo dar­bai. Iš va­ka­ro jai tė­tis pa­pa­sa­ko­jo vi­są gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jos sce­na­ri­jų, ku­ris bus de­monst­ruo­ja­mas, vis­ką, kaip bus, Ade­lė pa­pa­sa­ko­jo sa­vo kla­sės drau­gams. O kai jos tė­tis, pa­ts ban­giau­sias žmo­gus gy­ve­ni­me, vai­di­nęs sken­duo­lį, at­si­dū­rė le­di­nia­me van­de­ny­je, mer­gai­tė ir suak­me­nė­jo iš siau­bo – drau­gų „iš­gel­bė­tą“ tė­tį pir­mo­ji bė­go ap­ka­bin­ti.

Ge­rą to­kį žmo­gų tu­rė­ti šei­mai, gar­bė ir lai­mė to­kį pa­rei­gū­ną tu­rė­ti ra­jo­no žmo­nėms.