Ar prigis Vyšnių sodo sodinukai?

„Sidabrės“ nuotr.
Vyš­nių so­das, ku­ria­me augs apie pu­sant­ro tūks­tan­čio įvai­rių vyš­nių, treš­nių ir ki­tų me­de­lių so­di­nu­kų, jau pa­so­din­tas
Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos ini­cia­ty­va prieš aš­tuo­ne­rius me­tus prie Švė­tės upės gre­ta pa­sie­nio su Lat­vi­ja pra­dė­tas so­din­ti vyš­nių so­das šį ru­de­nį pra­si­plė­tė iki ke­tu­rių hek­ta­rų, ku­riuo­se iš vi­so augs jau be­veik pu­sant­ro tūks­tan­čio so­di­nu­kų. Kai ku­rie ža­ga­rie­čiai su­si­rū­pi­no: ar ne­nueis vel­tui šis di­de­lis, gra­žus dar­bas, nes dir­va pra­sta, ga­li neiš­mai­tin­ti au­ga­lų. Ta­čiau par­ko di­rek­ci­jos dar­buo­to­jai sa­ko, kad že­me kaip įma­no­ma pa­si­rū­pin­ta, kon­sul­tuo­ta­si su so­di­nin­kais.

Vyš­nios at­ke­lia­vo iš Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos

Vyš­nių so­de iš vi­so augs be­veik pu­sant­ro tūks­tan­čio vyš­nai­čių ir ki­tų me­de­lių. Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Gied­rė Rakš­tie­nė sa­ko, kad da­lis vyš­nai­čių bu­vo li­kę pri­gi­ju­sių, kai ku­rios jų jau ge­ro­kai su­me­dė­ju­sios be­veik ran­kos sto­rio. Pra­dė­ta jas so­din­ti 2011 me­tais.

Šį ru­de­nį įdir­bus že­mę pa­so­din­ta dar 1000 vyš­nių: ža­gar­vyš­nių, pū­kuo­tų­jų vyš­nių, šliau­žian­čių vyš­nių, sa­ku­rų, ku­rių skir­tin­gos rū­šys au­ga nuo 1 iki 15 met­rų aukš­čio. Kai ku­rios anks­tes­nių veis­lių sa­ku­ros, jei bus pa­lan­kus oras, tu­rė­tų pra­žys­ti jau vasario–kovo mė­ne­siais.

Be vyš­nių, treš­nių ir joms gi­mi­nin­gų so­di­nu­kų pa­so­din­ta dar apie šim­tą ki­tų me­de­lių.

„Tiek rū­šių vyš­nių tur­būt joks bo­ta­ni­kos so­das Lie­tu­vo­je ne­tu­ri. Jos ke­lia­vo ne tik iš mū­sų ra­jo­no, bet ir Pa­ne­vė­žio, Kau­no, Ma­ri­jam­po­lės bei ki­tų Lie­tu­vos so­dų bei iš kai­my­ni­nės Lat­vi­jos“, – džiau­gia­si re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė.

Sua­be­jo­jo dėl dir­vo­že­mio tin­ka­mu­mo

Ta­čiau kai ku­rie ža­ga­rie­čiai sua­be­jo­jo, ar pa­so­din­ti me­de­liai pri­gis, nes že­mė to­je vie­to­je pra­sta, iša­rus bu­vu­sią pie­vą į pa­vir­šių iš­ki­lo gau­sy­bė ak­me­nų, plyt­ga­lių, vir­vių. Gal­būt dėl pra­stos dir­vo­že­mio būk­lės ne­pri­gi­jo ir da­lis anks­čiau so­din­tų vyš­nai­čių. Re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Min­dau­gas Bal­čiū­nas sa­ko, kad bu­vo kon­sul­tuo­ta­si su so­di­nin­kais, va­do­vau­ta­si jų pa­ta­ri­mais.

„Ran­go­vai il­gai ruo­šė­si. Jie že­mę ne tik iša­rė, bet ir pa­trę­šė. Trą­šų ten su­pil­ta to­na. Be to, jau anks­tes­niais me­tais bu­vo­me pa­da­rę eks­pe­ri­men­tą. Dar­bi­nin­kai iš­ka­sė met­ro plo­čio ir gy­lio duo­bes da­liai vyš­nai­čių, ten pri­py­lė­me ge­ro dir­vo­že­mio, o ki­tą da­lį pa­so­di­no­me to­kio­je že­mė­je, ko­kia ji yra. Ir pa­ma­tė­me, kad ban­dy­mas ne­pa­si­tei­si­no – da­lis vyš­nių ne­pri­gi­jo ir vie­nur, ir ki­tur. Da­bar, ži­no­ma, rei­kės so­di­nu­kus to­liau pri­žiū­rė­ti, ge­nė­ti. So­di­nin­kai sa­kė, kad svar­biau­sia ne­leis­ti dir­vo­že­miui iš­džiū­ti. Ti­ki­mės įsi­gy­ti lais­ty­mui spe­cia­lią įrang­rą. Gal­būt rei­kės pra­šy­ti ir ža­ga­rie­čių pa­gal­bos lais­tant“, – „Si­dab­rei“ sa­kė Gied­rė Rakš­tie­nė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.