Gerumo paštas "Prašau. Atsiprašau. Ačiū"

„Sidabrės“ nuotr.
Ge­no­fi­ja ir Sta­sys Ja­nu­šai ne­gai­lė­da­mi sa­ve da­li­na ki­tiems, apie juos žmo­nės bu­ria­si, pas juos su­siei­na...
Šį­kart Ge­ru­mo pa­šte – ža­ga­rie­tės Ge­no­vai­tės Ra­mu­tie­nės laiš­kas.

Ka­lė­dos, ku­rios šuo­liais ar­ti­na­si prie mū­sų na­mų, tik­rai ste­buk­lų me­tas, nes su kiek­vie­na die­na au­ga ir mū­sų no­rai kaž­kam pa­dė­ko­ti, kaž­kie­no at­si­pra­šy­ti. Kad ant slenks­čio be­lū­ku­riuo­jan­čių Ka­lė­dų su­lauk­tu­me ra­mūs, šva­ria są­ži­ne ir pa­ky­lė­ta nuo­tai­ka, pa­pra­šy­ki­me, at­si­pra­šy­ki­me, pa­dė­ko­ki­me. Tai tiek daug, o vi­sai nie­ko ne­kai­nuo­ja. Jū­sų laiš­kų lau­kia­me ad­re­su: "Si­dab­rės" laik­raš­čio re­dak­ci­ja, Že­mai­čių g. 2–9, Jo­niš­kis; el. pa­štu redakcija@sidabre.lt Ga­li­te pa­skam­bin­ti tel. 61029; 60353 ir mū­sų žur­na­lis­tams, ku­rie jū­sų pa­pa­sa­ko­tas is­to­ri­jas su­ra­šys į bal­tą laik­raš­čio pus­la­pį...

Mū­sų Ge­no­fi­ja

Kai ar­tė­ja Ad­ven­tas ir šven­tos Ka­lė­dos, ma­nau, kad daž­nas su­si­mąs­to, ko­kie bu­vo me­tai. Kur kly­dau, ar to­bu­lė­jau, ar su­ge­bė­jau at­si­pra­šy­ti, at­leis­ti, pa­dė­ko­ti. O ar ką nors ge­ro pa­da­riau dėl ki­tų?

Ne­pa­sa­ky­si, kad Ža­ga­rė­je trūks­ta kul­tū­ri­nių ren­gi­nių. Jų ap­stu ir įvai­riau­sių, ta­čiau Ge­no­fi­jai Ja­nu­šie­nei, gy­ve­nan­čiai Ža­ga­rė­je, ki­lo min­tis su­bur­ti mo­te­ris ir paį­vai­rin­ti jų gy­ve­ni­mą. ne­for­ma­lios or­ga­ni­za­ci­jos na­rių dau­gu­mą su­da­ro vie­ni­šos mo­te­rys. Ir pra­džių, 2014 m., su­si­bū­rė 9, o šie­met mū­sų jau dau­giau kaip 20.

Tur­tin­ga sa­vo vi­du­mi Ge­no­fi­ja, pui­ki or­ga­ni­za­to­rė, op­ti­mis­tė, nuo­šir­di drau­gė, bi­čiu­lė, ne­nus­tygs­ta vie­to­je, ren­gia iš­vy­kas, už­sa­ko bi­lie­tus ir trans­por­tą į Jo­niš­ky­je, N. Ak­me­nė­je, Šiau­liuo­se vyks­tan­čius spek­tak­lius, kon­cer­tus. Nuo 2014-ųjų iki šios die­nos klau­sė­mės net 49 kon­cer­tų, žiū­rė­jo­me 23 spek­tak­lius, ne­skai­tant ren­gi­nių Ža­ga­rė­je.

O kiek mū­sų Ge­no­fi­ja suor­ga­ni­za­vo iš­vy­kų! Ap­si­lan­ky­ta Bur­biš­kė­se tul­pių žy­dė­ji­mo šven­tė­je, Bir­žų pi­ly­je ir le­van­dų lau­kuo­se. Šie­met apė­jo­me Mūšos–Tyrelio pel­kę ta­ku, lan­kė­mės "Zap­tės" res­to­ra­ne pas tau­to­dai­li­nin­kę lė­li­nin­kę Auš­rą Pet­raus­kie­nę, pas Ža­ga­rės gė­lių ka­ra­lie­nę Ge­no­vai­tę Mit­ri­kie­nę vilk­dal­gių žy­dė­ji­mo me­tu, pas Ed­mun­dą Vai­čiu­lį puo­dų na­me.

O kiek dar iš­vy­kų į Lat­vi­ją! Pa­bū­ta Tu­ku­me ba­sų ko­jų ta­ke, Ba­bi­tės ro­do­dend­rų par­ke, Sa­las­pils bo­ta­ni­kos so­de, ap­žiū­rė­ti Vens­pi­lio gė­lių ki­li­mai, Kul­dy­gos kriok­liai, ne kar­tą poil­sia­vo­me Jūr­ma­lo­je, ap­lan­kė­me ka­lė­di­nę Ry­gą.

Kaip ne­pa­mi­nė­ti Ge­no­fi­jos ir Sta­sio Ja­nu­šų so­dy­bo­je or­ga­ni­zuo­ja­mų ce­pe­li­nų ba­lių, į ku­riuos su­si­ren­ka­me pa­si­mė­gau­ti net ke­lių rū­šių Ge­no­fi­jos pa­ga­min­tais ce­pe­li­nais? Sta­sys pa­links­mi­na mus pa­gro­da­mas akor­deo­nu ar ar­mo­ni­ka. Ta­pu­si tra­di­ci­ja kas­met ru­de­nį nu­va­žiuo­ti į miš­ką klau­sy­tis el­nių šauks­mo bei su­si­rink­ti į Nau­ja­me­ti­nės eg­lės įžie­bi­mo šven­tę.

Be­je, ir Sta­sys ne­sė­di ran­kų su­dė­jęs, o ak­ty­viai da­ly­vau­ja Ža­ga­rės kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me. Kaip mi­nė­jau, gro­ja dviem inst­ru­men­tais, tai ir kon­cer­tuo­ja su tri­mis ko­lek­ty­vais: Ža­ga­rės an­samb­liu "Švė­te", neį­ga­lių­jų klu­bo "Vyš­ne­le" ir Žvel­gai­čių kai­mo bend­ruo­me­nės ka­pe­la.

Ge­no­fi­ja my­li poe­zi­ją, la­bai daug skai­to kny­gų, kiek­vie­ną ry­tą vir­tua­lio­je erd­vė­je pa­svei­ki­na vi­sus so­cia­li­nio tink­la­pio drau­gus su nau­jai pra­si­dė­ju­sia dieb­na ir gra­žiais pa­lin­kė­ji­mais. Pa­ra­šo ne tik iš­trau­kas iš poe­tų, fi­lo­so­fų min­čių, bet ku­ria pa­ti ir da­li­ja­si sa­vo min­ti­mis. Ši mo­te­ris, mū­sų ži­bu­rė­lis, la­bai my­li gam­tą, tai ne­bes­te­bi­na, kad vyks­ta pa­si­sė­dė­ji­mai prie eže­ro, de­gus­tuo­jant šaš­ly­kus, py­ra­gus, ar pa­kvie­čia į bly­nų ir cu­ki­ni­jų puo­tą Ža­ga­rės vyš­nių so­de.

Kar­tą ki­lo min­tis įvar­din­ti mū­sų Ge­no­fi­ją taip: Ža­ga­rės ne­for­ma­lios mo­te­rų bend­ri­jos pre­zi­den­tė! Karts nuo kar­to taip ją ir pa­va­di­na­me.

Esu la­bai dė­kin­ga Ge­no­fi­jai, kad pri­klau­sau šiai bend­ri­jai. Jau­čiu pa­gar­bą, kad daug lai­ko ir šir­dies ji ski­ria ki­tų la­bui.

Ma­nau, kad vi­sos mū­sų dvi­de­šim­tu­ko mo­te­rys jau­čia pa­gar­bą ir dė­kin­gu­mą Ge­no­fi­jai. Nuo­šir­dus ačiū Jums, mie­la Ge­no­fi­ja. Pa­si­ti­ki­me gra­žiau­sias me­tų šven­tes pui­kia svei­ka­ta ir pa­ki­lia nuo­tai­ka.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.