Pasupk mane

PAP­RA­SOS IS­TO­RI­JOS

Pa­supk ma­ne

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Re­nė įgu­du­sia ran­ka į sto­ro stik­lo bo­ka­lą pi­la alų ir akies kraš­te­liu ste­bi sa­lės kam­pe sė­din­tį vy­riš­kį. Nau­jas. Iki šiol ba­re jo ne­bu­vo. Val­gyt pa­siė­mė gau­siai, iš­gert vi­sai neė­mė. Keis­ta.

„Dar vie­nas chliu­pi­kas“, – sa­ko pa­da­vė­ja Vir­ga, im­da­ma nuo ba­ro pri­pil­tą bo­ka­lą ir gal­va ro­dy­da­ma į nau­ją lan­ky­to­ją.

„Ko­dėl chliu­pi­kas? Žmo­gus kaip žmo­gus“, – tars­te­li Re­nė ir pa­šluos­te per­brau­kia ba­rą.

„Man re­gis, čia iš dar­bi­nin­kų, kur prie nau­jų sta­ty­bų at­vy­ko. Pil­na ten už tvo­ros tech­ni­kos pri­va­ry­ta, vyrų... Turėsim dar­bo“, – pa­si­su­ka ei­ti Vir­ga.

Re­nė pa­si­re­mia ant ba­ro, nu­žvel­gia lan­ky­to­jus. Va­ka­rė­jant jų dau­gė­ja. Be­veik vi­si pa­žįs­ta­mi. Kaip sa­ko­ma, kiek­vie­nam ka­bo­kui sa­vas pi­jo­kas. Bet čia daug ne­gir­tuok­liau­ja­ma. Re­nei ne­pa­tin­ka. Jei pa­ma­to, kad kaž­ku­ris jau per­len­kė, lie­pia išei­ti, o jei tas prie­ši­na­si, po­li­ci­ją kvie­čia.

Ši­tą tvar­ką vy­rai ži­no ir ne­ra­šy­tų tai­syk­lių pai­so. Juo­lab, ra­jo­nas pra­mo­ni­nis, daž­nas čia pat, prie dar­bo, bend­ra­bu­ty­je ar va­go­nė­liuo­se gy­ve­na. Pa­val­gyt rei­kia, ne­gi pyk­sies? Sa­vait­ga­liais, par­va­žia­vę į sa­vo na­mus ra­jo­nuo­se, vy­rai at­si­griebs. O čia dirb­ti at­vy­ko.

Prie ba­ro priei­na plik­te­lė­jęs vy­ru­kas, mirk­te­li Re­nei, už­si­sa­ko alaus. „Po dar­bo gal no­ri pa­si­vaikš­čiot?" – šnipš­te­li pa­si­len­kęs.

„Aha, noriu... Va, čia sto­viu su­ti­nu­siom ko­jom ir gal­vo­ju, kaip čia man po dar­bo dar kur nors su kuo nors pa­si­vaikš­čio­jus“, – nu­si­juo­kia Re­nė, leis­da­ma bo­ka­lo kraš­tu alų iš apa­ra­to.

„Tai čia ne­to­li", – pus­bal­siu at­lie­pia ir lyg su­si­gės­ta vy­ru­kas.

Re­nė pa­sta­to jo alų, vi­sa krū­ti­ne už­gu­la ba­rą, kad vei­du be­veik pri­si­lies­tų prie vei­do, ir gan gar­siai pa­pra­šo: „Pa­supk ma­ne, ką?“

Vy­ru­kas su­tri­kęs ap­si­dai­ro. „Kad čia nie­kur nė­ra sū­py­nių“.

„O tu ne ant sū­py­nių, tu ant ran­kų pa­supk. O jei ne­ga­li – tai jo­kių pa­si­vaikš­čio­ji­mų“, – gra­žiai at­sa­ko Re­nė ir links­mai žiū­ri vy­riš­kiui į akis.

Ba­ras suo­šia juo­ku. Re­nė – jau­na, gra­žių bruo­žų, bet sve­ria ge­ro­kai per šim­tą ki­lų. O vy­ru­kas – ne­di­du­kas, plik­te­lė­jęs. Koks ten su­pi­mas ant ran­kų...

„Be reikalo...“, – pa­sa­ko ty­liai ir, pa­siė­męs sa­vo alų, nuei­na.

Vir­ga, su­kda­ma pro ša­lį su tuš­čiu pa­dėk­lu, mes­te­li: „Ir vėl tu savo... O gal ge­ras žmo­gus pa­si­tai­kė. O gal nors ge­ras sek­sas būt bu­vęs, nors vo­ra­tink­lius nubrauktų...“

Re­nė tik nu­si­juo­kia ir dar kar­tą nu­šluos­to nuo ba­ro alaus la­šus.

„O tas nau­jo­kas sa­lės kam­pe vi­sai nie­ko“, – pa­gal­vo­ja Re­nė. Gal ir nau­jo­kas kaž­ką pa­na­šaus gal­vo­ja, nes nuo Re­nės ne­nu­lei­džia akių.

Jau su­te­mus, vi­siems be­veik iš­si­skirs­čius, nau­jo­kas praei­na pro ba­rą, pa­žiū­ri Re­nei tie­siai į akis ir leng­vai šyp­te­li: „Tai, sa­kai, pa­sup­ti? Na na...“

Ir išei­na. Pir­mą kar­tą Re­nė su­si­gė­do to­kio sa­vo pa­sa­ky­mo. O juk sa­ky­da­vo gan daž­nai. Ly­giai tiek kar­tų, kiek gau­da­vo dvip­ras­miš­kų pa­siū­ly­mų. Gru­biai at­rėž­ti – ne Re­nės cha­rak­te­riui, o po to­kio at­sa­ky­mo vi­si vy­ru­kų no­rai at­šą­la. Kas tau im­sis pa­sup­ti ant ran­kų to­kį svo­rį? Čia ir du su­si­ki­bę ne­la­bai iš­sū­puos, o jau vie­nam tai ir sva­jot nė­ra ko.

Re­nė už­ra­ki­na ba­rą ir ei­na link sa­vo au­to­mo­bi­lio. Pas­te­bi, kad nuo ki­to na­mo at­šly­ja žmo­gus ir ei­na ar­tyn. Re­nė kaž­ko­dėl neiš­si­gąs­ta, ra­miai sto­vi ir lau­kia. Kaž­kaip ži­no, kad čia – tas nau­ja­sis ba­ro lan­ky­to­jas. Ir ji pa­jun­ta leng­vą vir­pu­lį pa­šir­džiuo­se.

„Ro­mas“, – iš­tie­sia ran­ką Re­nei. „Re­nė“,– at­sa­ko kaž­ko­dėl stai­ga iš­džiū­vu­sia bur­na. „Čia mes nau­ją ob­jek­tą sta­tom. Gy­ve­nam va­go­nė­liuo­se. Tiks­liau – kon­tei­ne­riuo­se“, – pa­sa­ko Ro­mas ir nu­si­juo­kia. Re­nė taip pat nu­si­juo­kia. Abu min­dži­kuo­ja.

„Ma­tau, pa­var­gai. Va, ko­jos su­ti­nę“, – mos­te­li į Re­nės ko­jas Ro­mas.

Re­nė ne­tu­ri kur dė­ti tų sa­vo, ka­la­des pri­me­nan­čių, ko­jų, bet dėl pa­sta­bos ne­su­pyks­ta, tik su­si­grau­di­na. Re­nei gai­la sa­vęs, kad sto­ra, su­ti­nu­siom ko­jom, kad pa­var­gus, kad ne­lai­min­ga, kad vi­sai ne­no­ri grįž­ti į sa­vo nuo­mo­jamą bu­tą, grei­tai nu­si­praus­ti ir kris­ti kaip rąs­tas į lo­vą, o ry­toj – vėl į ba­rą šin­kuo­ti alaus. Šią aki­mir­ką Re­nė no­ri bū­ti leng­va kaip med­vil­nės pū­ke­lis, tu­rė­ti ma­žy­tį ran­ki­nu­ką ir, per­si­me­tus jį per pe­tį, pa­strik­som bėg­ti į pa­si­ma­ty­mą.

„Tai ne­be­var­gin­siu. Ry­toj vėl atei­siu. Pa­val­gyt. Dirb­si ry­toj?"– klau­sia Ro­mas ir iš­tie­sia ran­ką at­si­svei­kin­ti. „Aha“, – at­sa­ko Re­nė, spus­te­li jo ran­ką ir ma­to, kaip Ro­mas ap­si­su­ka, ei­na, dar at­si­grę­žia, pa­mo­juo­ja ir dings­ta tarp na­mų.

Re­nė at­sa­ky­da­ma šyp­te­li, pa­mo­juo­ja pirš­tais, ra­miai sė­da į au­to­mo­bi­lį, ap­si­ka­bi­na vai­rą ir pra­de­da verk­ti sa­vęs.

***

Ba­re kas­dien vis tas pat: mais­tas, alus, pie­tau­jan­tys ir va­ka­rie­niau­jan­tys dar­bi­nin­kai, kar­tais – juo­kai, kar­tais – nuo­var­gis ir pyk­tis. Vi­sų tos pa­čios bė­dos: dar­bo daug, pi­ni­gų ma­žai. Ir nie­kas ne­si­kei­čia. Tik Re­nė. Po to, kai su­si­pa­ži­no su Ro­mu, ji pa­si­kei­tė. Ne, nei su­plo­nė­jo, nei plau­kus per­si­da­žė. Pa­si­kei­tė iš vi­daus. Žiū­ri – ta pa­ti Re­nė. Įsi­žiū­ri – ki­ta. Akys ki­tos. Ge­ros ir links­mos. Ju­de­siai ki­ti – gra­cin­gi, vi­lio­jan­tys. Minkš­ti, at­sar­gūs, glos­tan­tys. Vi­sai ki­to­kie ju­de­siai.

Ro­mas į ba­rą atei­na du kar­tus: per pie­tų per­trau­ką ir po dar­bo. Per pie­tus tik pa­kal­bi­na, po dar­bo pa­ly­di iki au­to­mo­bi­lio. Ir vis­kas.

Re­nė ir pyks­ta, ir lau­kia. Ir kas die­ną nie­kas ne­si­kei­čia.

„Ko­dėl tu ne­si­siū­lai į sve­čius pas ma­ne? Ar tam va­go­nė­ly-kon­tei­ne­ry taip pa­to­gu? Kur, pa­vyz­džiui, jūs mau­do­tės?"– ėmė ir pa­klau­sė po dar­bo tie­siai.

Ro­mas nu­si­juo­kė. „Yra du­šas. O šiaip sa­vait­ga­liais na­mo va­žiuo­ju. Na­mas yra – dar­bo nė­ra. Kaip ir vi­siems pro­vin­ci­joj. Tai ir bas­tau­si su bri­ga­da po vi­są Lie­tu­vą.“

Re­nė su­pra­tin­gai kin­kuo­ja gal­vą. Su­ka­si ei­ti, bet Ro­mas su­gau­na už ran­kos. „Ne­ga­liu į sve­čius. Juk dar ne­pa­su­pau. Va, ge­rą ki­li­mą nu­pirk­siu, ta­da pa­sup­siu. Ta­da ir į sve­čius pa­si­pra­šy­siu“.

Re­nė ne­sup­ra­to, kam Ro­mui ki­li­mas. Ir kuo čia dė­tas su­pi­mas. Juk aiš­ku, kad ne­pa­sups. Chliu­pi­kas.

***

Ro­mas nuo pie­tų sta­lo pa­ki­lo anks­čiau, nei įpras­ta. Ne­su­lau­kęs per­trau­kos pa­bai­gos. Priė­jo prie Re­nės ir gar­siai pa­klau­sė: „Tai no­ri, kad pa­sup­čiau?“ Re­nė nu­žvel­gė stai­ga nu­ščiu­vu­sius vy­rus. Sup­ra­tu­si, kuo čia vis­kas kve­pia, įsi­spren­dė į šo­nus. „Nu?...“

„Tai no­ri, ar ne­no­ri?" – Ro­mas ne­si­šyp­so­jo.

„O tu – ką, su­psi?" – Re­nė ta­po iro­niš­ka. „Tai, ma­tyt, su­psiu, jei klau­siu. Kad vis­kas pa­gal tei­sy­bę bū­tų, vy­rus kvie­čiu liu­di­nin­kais“.

Ro­mas iš­tie­sė Re­nei ran­ką. „Ei­nam?“ Ir jie­du išė­jo. Vy­rai iš ba­ro iš­si­grū­do pa­skui.

Ro­mas Re­nę pra­ve­dė pro sky­lę sta­ty­bų tvo­ro­je, per tą pa­čią sky­lę su­lin­do ir liu­di­nin­kai. Prie duo­bės sto­vė­jo eks­ka­va­to­rius. Ro­mas at­si­ra­ki­no ka­bi­ną ir iš ten iš­kė­lė ki­li­mą. Tą ki­li­mą pa­klo­jo į eks­ka­va­to­riaus kau­šą. „Sėsk“,– pa­kvie­tė Re­nę į kau­šą. Re­nė ap­si­dai­rė. „Eik tu sau... Nesėsiu... Be to, ši­taip ne­si­skai­to. Čia ne ant rankų...“

„O kaip ne ant ran­kų? Be ma­no ran­kų ši­ta ma­ši­na ne­dirbs. Sa­vo ran­kom ir pa­kel­siu, ir nu­lei­siu, ir pa­sū­puo­siu. Sėsk, ar­ba vi­sai ne­sup­siu“, - Ro­mas drą­si­no už ran­kos ve­da­mą Re­nę, o vy­rai pri­ta­ria­mai šūk­čio­jo.

Re­nė bu­vo įso­din­ta į kau­šą ant ki­li­mo, Ro­mas įsė­do į ka­bi­ną, ir kau­šas, kiek pa­ki­lęs nuo že­mės, ėmė leng­vai su­ptis. Re­nei pra­džioj dre­bė­jo ko­jos ir šir­dis, bet, švel­niai sū­puo­ja­ma, ji nu­si­ra­mi­no, už­si­mer­kė, at­lo­šė gal­vą ir pa­si­ju­to vi­sai leng­va – kaip med­vil­nės pū­ke­lis. Sū­pa­vo­si leng­vai ir jau­kiai, ir tik vy­rams pra­dė­jus plo­ti, at­mer­kė akis.

Ro­mas iš­tie­sė ran­ką ir pa­dė­jo Re­nei iš­lip­ti. „Tai gal pa­si­vaikš­čio­kim po dar­bo?" – pa­klau­sė.

„Pa­si­vaikš­čio­kim“, – pla­čiai šyp­so­da­ma, at­sa­kė Re­nė.

„O ka­vos pa­kvie­si?" – vėl klau­sė Ro­mas.

„Pak­vie­siu. Tik tu dar kar­tą – ka­da nors – pa­supk mane...“

„Bū­ti­nai pa­sup­siu“, – at­sa­kė Ro­mas, ir, paė­męs už ran­kos, nu­si­ve­dė Re­nę pro bū­rį nu­ste­bu­sių vy­rų.

Tomo ČERNIŠEVO (ELTA) nuotr.