Naujausios
PAPRASOS ISTORIJOS
Pasupk mane
Nijolė SAIMININKIENĖ
Renė įgudusia ranka į storo stiklo bokalą pila alų ir akies krašteliu stebi salės kampe sėdintį vyriškį. Naujas. Iki šiol bare jo nebuvo. Valgyt pasiėmė gausiai, išgert visai neėmė. Keista.
„Dar vienas chliupikas“, – sako padavėja Virga, imdama nuo baro pripiltą bokalą ir galva rodydama į naują lankytoją.
„Kodėl chliupikas? Žmogus kaip žmogus“, – tarsteli Renė ir pašluoste perbraukia barą.
„Man regis, čia iš darbininkų, kur prie naujų statybų atvyko. Pilna ten už tvoros technikos privaryta, vyrų... Turėsim darbo“, – pasisuka eiti Virga.
Renė pasiremia ant baro, nužvelgia lankytojus. Vakarėjant jų daugėja. Beveik visi pažįstami. Kaip sakoma, kiekvienam kabokui savas pijokas. Bet čia daug negirtuokliaujama. Renei nepatinka. Jei pamato, kad kažkuris jau perlenkė, liepia išeiti, o jei tas priešinasi, policiją kviečia.
Šitą tvarką vyrai žino ir nerašytų taisyklių paiso. Juolab, rajonas pramoninis, dažnas čia pat, prie darbo, bendrabutyje ar vagonėliuose gyvena. Pavalgyt reikia, negi pyksies? Savaitgaliais, parvažiavę į savo namus rajonuose, vyrai atsigriebs. O čia dirbti atvyko.
Prie baro prieina pliktelėjęs vyrukas, mirkteli Renei, užsisako alaus. „Po darbo gal nori pasivaikščiot?" – šnipšteli pasilenkęs.
„Aha, noriu... Va, čia stoviu sutinusiom kojom ir galvoju, kaip čia man po darbo dar kur nors su kuo nors pasivaikščiojus“, – nusijuokia Renė, leisdama bokalo kraštu alų iš aparato.
„Tai čia netoli", – pusbalsiu atliepia ir lyg susigėsta vyrukas.
Renė pastato jo alų, visa krūtine užgula barą, kad veidu beveik prisiliestų prie veido, ir gan garsiai paprašo: „Pasupk mane, ką?“
Vyrukas sutrikęs apsidairo. „Kad čia niekur nėra sūpynių“.
„O tu ne ant sūpynių, tu ant rankų pasupk. O jei negali – tai jokių pasivaikščiojimų“, – gražiai atsako Renė ir linksmai žiūri vyriškiui į akis.
Baras suošia juoku. Renė – jauna, gražių bruožų, bet sveria gerokai per šimtą kilų. O vyrukas – nedidukas, pliktelėjęs. Koks ten supimas ant rankų...
„Be reikalo...“, – pasako tyliai ir, pasiėmęs savo alų, nueina.
Virga, sukdama pro šalį su tuščiu padėklu, mesteli: „Ir vėl tu savo... O gal geras žmogus pasitaikė. O gal nors geras seksas būt buvęs, nors voratinklius nubrauktų...“
Renė tik nusijuokia ir dar kartą nušluosto nuo baro alaus lašus.
„O tas naujokas salės kampe visai nieko“, – pagalvoja Renė. Gal ir naujokas kažką panašaus galvoja, nes nuo Renės nenuleidžia akių.
Jau sutemus, visiems beveik išsiskirsčius, naujokas praeina pro barą, pažiūri Renei tiesiai į akis ir lengvai šypteli: „Tai, sakai, pasupti? Na na...“
Ir išeina. Pirmą kartą Renė susigėdo tokio savo pasakymo. O juk sakydavo gan dažnai. Lygiai tiek kartų, kiek gaudavo dviprasmiškų pasiūlymų. Grubiai atrėžti – ne Renės charakteriui, o po tokio atsakymo visi vyrukų norai atšąla. Kas tau imsis pasupti ant rankų tokį svorį? Čia ir du susikibę nelabai išsūpuos, o jau vienam tai ir svajot nėra ko.
Renė užrakina barą ir eina link savo automobilio. Pastebi, kad nuo kito namo atšlyja žmogus ir eina artyn. Renė kažkodėl neišsigąsta, ramiai stovi ir laukia. Kažkaip žino, kad čia – tas naujasis baro lankytojas. Ir ji pajunta lengvą virpulį paširdžiuose.
„Romas“, – ištiesia ranką Renei. „Renė“,– atsako kažkodėl staiga išdžiūvusia burna. „Čia mes naują objektą statom. Gyvenam vagonėliuose. Tiksliau – konteineriuose“, – pasako Romas ir nusijuokia. Renė taip pat nusijuokia. Abu mindžikuoja.
„Matau, pavargai. Va, kojos sutinę“, – mosteli į Renės kojas Romas.
Renė neturi kur dėti tų savo, kalades primenančių, kojų, bet dėl pastabos nesupyksta, tik susigraudina. Renei gaila savęs, kad stora, sutinusiom kojom, kad pavargus, kad nelaiminga, kad visai nenori grįžti į savo nuomojamą butą, greitai nusiprausti ir kristi kaip rąstas į lovą, o rytoj – vėl į barą šinkuoti alaus. Šią akimirką Renė nori būti lengva kaip medvilnės pūkelis, turėti mažytį rankinuką ir, persimetus jį per petį, pastriksom bėgti į pasimatymą.
„Tai nebevarginsiu. Rytoj vėl ateisiu. Pavalgyt. Dirbsi rytoj?"– klausia Romas ir ištiesia ranką atsisveikinti. „Aha“, – atsako Renė, spusteli jo ranką ir mato, kaip Romas apsisuka, eina, dar atsigręžia, pamojuoja ir dingsta tarp namų.
Renė atsakydama šypteli, pamojuoja pirštais, ramiai sėda į automobilį, apsikabina vairą ir pradeda verkti savęs.
***
Bare kasdien vis tas pat: maistas, alus, pietaujantys ir vakarieniaujantys darbininkai, kartais – juokai, kartais – nuovargis ir pyktis. Visų tos pačios bėdos: darbo daug, pinigų mažai. Ir niekas nesikeičia. Tik Renė. Po to, kai susipažino su Romu, ji pasikeitė. Ne, nei suplonėjo, nei plaukus persidažė. Pasikeitė iš vidaus. Žiūri – ta pati Renė. Įsižiūri – kita. Akys kitos. Geros ir linksmos. Judesiai kiti – gracingi, viliojantys. Minkšti, atsargūs, glostantys. Visai kitokie judesiai.
Romas į barą ateina du kartus: per pietų pertrauką ir po darbo. Per pietus tik pakalbina, po darbo palydi iki automobilio. Ir viskas.
Renė ir pyksta, ir laukia. Ir kas dieną niekas nesikeičia.
„Kodėl tu nesisiūlai į svečius pas mane? Ar tam vagonėly-konteinery taip patogu? Kur, pavyzdžiui, jūs maudotės?"– ėmė ir paklausė po darbo tiesiai.
Romas nusijuokė. „Yra dušas. O šiaip savaitgaliais namo važiuoju. Namas yra – darbo nėra. Kaip ir visiems provincijoj. Tai ir bastausi su brigada po visą Lietuvą.“
Renė supratingai kinkuoja galvą. Sukasi eiti, bet Romas sugauna už rankos. „Negaliu į svečius. Juk dar nepasupau. Va, gerą kilimą nupirksiu, tada pasupsiu. Tada ir į svečius pasiprašysiu“.
Renė nesuprato, kam Romui kilimas. Ir kuo čia dėtas supimas. Juk aišku, kad nepasups. Chliupikas.
***
Romas nuo pietų stalo pakilo anksčiau, nei įprasta. Nesulaukęs pertraukos pabaigos. Priėjo prie Renės ir garsiai paklausė: „Tai nori, kad pasupčiau?“ Renė nužvelgė staiga nuščiuvusius vyrus. Supratusi, kuo čia viskas kvepia, įsisprendė į šonus. „Nu?...“
„Tai nori, ar nenori?" – Romas nesišypsojo.
„O tu – ką, supsi?" – Renė tapo ironiška. „Tai, matyt, supsiu, jei klausiu. Kad viskas pagal teisybę būtų, vyrus kviečiu liudininkais“.
Romas ištiesė Renei ranką. „Einam?“ Ir jiedu išėjo. Vyrai iš baro išsigrūdo paskui.
Romas Renę pravedė pro skylę statybų tvoroje, per tą pačią skylę sulindo ir liudininkai. Prie duobės stovėjo ekskavatorius. Romas atsirakino kabiną ir iš ten iškėlė kilimą. Tą kilimą paklojo į ekskavatoriaus kaušą. „Sėsk“,– pakvietė Renę į kaušą. Renė apsidairė. „Eik tu sau... Nesėsiu... Be to, šitaip nesiskaito. Čia ne ant rankų...“
„O kaip ne ant rankų? Be mano rankų šita mašina nedirbs. Savo rankom ir pakelsiu, ir nuleisiu, ir pasūpuosiu. Sėsk, arba visai nesupsiu“, - Romas drąsino už rankos vedamą Renę, o vyrai pritariamai šūkčiojo.
Renė buvo įsodinta į kaušą ant kilimo, Romas įsėdo į kabiną, ir kaušas, kiek pakilęs nuo žemės, ėmė lengvai suptis. Renei pradžioj drebėjo kojos ir širdis, bet, švelniai sūpuojama, ji nusiramino, užsimerkė, atlošė galvą ir pasijuto visai lengva – kaip medvilnės pūkelis. Sūpavosi lengvai ir jaukiai, ir tik vyrams pradėjus ploti, atmerkė akis.
Romas ištiesė ranką ir padėjo Renei išlipti. „Tai gal pasivaikščiokim po darbo?" – paklausė.
„Pasivaikščiokim“, – plačiai šypsodama, atsakė Renė.
„O kavos pakviesi?" – vėl klausė Romas.
„Pakviesiu. Tik tu dar kartą – kada nors – pasupk mane...“
„Būtinai pasupsiu“, – atsakė Romas, ir, paėmęs už rankos, nusivedė Renę pro būrį nustebusių vyrų.
Tomo ČERNIŠEVO (ELTA) nuotr.