Kalėdaitis - dangiška duona

Mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai ste­bė­jo, kaip ke­pa­mas Kū­čių sta­lo sim­bo­lis - ka­lė­dai­tis. Ga­lė­jo ir pa­tys iš­kep­ti ka­lė­dai­tį spe­cia­lio­je ke­pi­mo for­mo­je. Vie­nuo­lė vaiz­džiai pa­sa­ko­jo ir de­monst­ra­vo se­no­vi­nius ka­lė­dai­čių ke­pi­mo įran­kius, vi­si ga­lė­jo juos lies­ti ir iš­ban­dy­ti. Vie­nuo­lė Re­gi­na pa­ro­dė, kaip ke­pa­mi ka­lė­dai­čiai: įkai­ti­na­ma spe­cia­li elekt­ri­nė kep­tu­vė su raš­tais, už­pi­la­mas sam­te­lis teš­los, stip­riai pa­spau­džia­ma ir už­ver­žia­ma ran­ke­na. Suš­nypš­čia ga­ras. Po ke­lių aki­mir­kų ati­da­ro­ma kep­tu­vė, pai­ma­mas ką tik iš­kep­tas ka­lė­dai­tis ir pa­ro­do­mas vi­siems. Vi­si edu­ka­ci­jos da­ly­viai džiau­gė­si ga­li­my­be iš­si­kep­ti po ka­lė­dai­tį, ku­rį vė­liau su­pa­ka­vo į sa­vo pa­čių pa­ga­min­tus šven­ti­nius vo­kus.

Vie­nuo­lė paaiš­ki­no, kad tik ku­ni­gui pa­šven­ti­nus ši duo­na tam­pa tik­ru ka­lė­dai­čiu. Iš­kep­tas pa­plo­tė­lis de­da­mas ant ly­gaus pa­vir­šiaus ir pei­liu­ku kruopš­čiai ap­dai­li­na­mi kraš­tai. Ka­lė­dai­čiai kiek­vie­no­je pa­ra­pi­jo­je bū­na iš­kep­ti jau Ad­ven­to pra­džio­je. Pir­mą­jį Ad­ven­to sek­ma­die­nį, per Mi­šias, jie pa­šven­ti­na­mi.

Ka­lė­dai­tis su re­li­gi­nio tu­ri­nio at­vaiz­du per Kū­čias bū­na be­veik ant kiek­vie­no lie­tu­vio sta­lo. Jį va­di­na­me įvai­riai: „plot­ke­lė", „Die­vo py­ra­gas", „Die­vo duo­na". Prieš prii­mant krikš­čio­ny­bę lie­tu­vių šei­mos per Kū­čias da­lin­da­vo­si kas­die­nės duo­nos rie­kę ar­ba obuo­lį. Pa­gal krikš­čio­niš­kas lie­tu­vių tra­di­ci­jas ka­lė­dai­čio lau­žy­mas ir val­gy­mas sim­bo­li­zuo­ja šei­mos bend­rys­tę ir vie­ny­bę. Ka­lė­dai­tis - svar­biau­sias Kū­čių sta­lo ir su­si­tai­ky­mo sim­bo­lis.

Edu­ka­ci­jos me­tu vie­nuo­lė dis­ku­ta­vo su vai­kais, kaip rei­kia ruoš­tis ar­tė­jan­čioms Ka­lė­doms. Kaip lau­kia­me sve­čių? Puo­šia­mės, ruo­šia­me vai­šių sta­lą... Ad­ven­to me­tu lau­kia­me di­džiau­sio sve­čio - Kris­taus.

„Ka­lė­dos - mei­lės šven­tė. Pas­te­bė­ki­me ša­lia sa­vęs esan­čius ma­žes­nius – nu­skriaus­tus, skurs­tan­čius, ne­lai­min­gus, nes juos daž­nai pa­mirš­ta­me. Vil­ties ir pa­kan­tu­mo esan­tiems ša­lia mū­sų, mal­dos vie­ny­bė­je", - lin­kė­jo vie­nuo­lė se­suo Re­gi­na Te­re­siū­tė, o už pra­smin­gą ir įdo­mų ren­gi­nį jai dė­ko­jo iš skir­tin­gų mies­to ir ra­jo­no mo­kyk­lų su­si­rin­kę mo­ki­niai bei ti­ky­bos mo­ky­to­jai.