Vietoj senojo sodo – parkas

Se­na­sis „Auš­ros“ gim­na­zi­jos so­das tik­rai nu­se­no ir pa­sku­ti­niai­siais me­tais jau ne­be­tu­rė­jo nei pra­kti­nės, nei es­te­ti­nės ver­tės. 2016 me­tų ru­de­nį tuo­me­ti­niai de­vin­to­kai (da­bar­ti­niai dvy­lik­to­kai) pa­so­di­no po vie­ną obe­lai­tę nuo kiek­vie­nos kla­sės – se­no­jo so­do at­mi­ni­mui. Tai ir bu­vo nau­jo par­ko is­to­ri­jos pra­džia.

Čia 2017 me­tais pa­gal pa­ruoš­tą pro­jek­tą pa­so­din­ta 50 spyg­liuo­čių, 9 lanks­vų krū­mai ir 87 la­puo­čiai me­džiai. Be­lie­ka tik ap­gai­les­tau­ti, kad daug dend­ro­lo­gi­niu po­žiū­riu ver­tin­gų me­džių ne­pri­gi­jo, nes vie­nas iš par­ko tiks­lų ir bu­vo – kad par­kas iš­ti­sus me­tus bū­tų spal­vin­gas. 2018 me­tais 82-osios lai­dos abi­tu­rien­tai pa­so­di­no po ąžuo­liu­ką. 2019 pa­va­sa­rį at­so­din­ti dar 35 me­de­liai, po vie­ną me­de­lį pa­so­di­no kiek­vie­na kla­sė. Par­ke įreng­ti pės­čių­jų ta­kai, lau­ko kla­sių aikš­te­lės. Vie­na lau­ko kla­sė ap­so­din­ta uo­li­niais ka­da­giais, kad užau­gu­si gy­vat­vo­rė su­lai­ky­tų gar­są ir bū­tų užuo­vė­ja.

Gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Vid­man­tas Sut­ni­kas, svei­kin­da­mas vi­są mo­kyk­los bend­ruo­me­nę, džiau­gė­si, kad me­džiai au­ga kaip ir žmo­nės. Tė­vų ta­ry­bos pir­mi­nin­kė Ju­ri­ta Zu­baus­kie­nė ir dvy­lik­to­kų at­sto­vė Gab­rie­lė Kar­ži­naus­kai­tė lin­kė­jo mo­ki­niams aug­ti kar­tu su me­džiais.

Šven­tė­je da­ly­va­vo ir bu­vę gim­na­zi­jos mo­ki­niai, dar­buo­to­jai. Šiau­lių so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras Ry­tis Vil­ko­nis, bu­vęs gim­na­zi­jos mo­ki­nys, pa­ti­ki­no, kad mie­lai pa­dės ir pa­kon­sul­tuos mo­kyk­los bend­ruo­me­nę, kaip pri­žiū­rė­ti par­ką. Su juo vė­liau ak­tų sa­lė­je su­si­ti­kę gim­na­zi­jos de­šim­tų ir vie­nuo­lik­tų kla­sių mo­ki­niai klau­sė­si kraš­tie­čio pa­tir­ties, su­ži­no­jo įdo­mių gy­ve­ni­mo de­ta­lių. Nau­jo­jo par­ko ati­da­ry­me da­ly­va­vo ir bu­vu­si gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Sta­sė Man­ku­vie­nė. Ji pri­klau­sė tai pe­da­go­gų kar­tai, ku­ri kū­rė gim­na­zi­ją, sie­kė jos sta­tu­so ir pri­si­dė­jo prie jo ga­vi­mo. S. Man­ku­vie­nei dir­bant gim­na­zi­jai iš­rink­tas ir var­das. Ji taip pat pri­si­mi­nė, kaip rei­kė­jo pa­ko­vo­ti dėl že­mės skly­po, ku­ria­me da­bar įkur­tas par­kas.

Ren­gi­nį pa­puo­šė gim­na­zi­jos mo­ky­to­jos Sig­mos Jo­nu­šie­nės mer­gi­nų šo­kio ko­lek­ty­vo pa­si­ro­dy­mas, o de­vin­to­kai pra­tę­sė tra­di­ci­ją ir pa­so­di­no ke­le­tą nau­jų so­di­nu­kų. Prie gra­žios tra­di­ci­jos pri­si­dė­jo ir tė­vai, pa­so­di­nę sa­vo me­de­lį. Dvy­lik­to­kai ap­lan­kė sa­vo pa­so­din­tus me­džius ir dar kar­tą prie jų įsiam­ži­no.

Nau­ja­sis par­kas – ne tik mo­kyk­los ir mo­kyk­lai. Nea­be­jo­ja­ma, kad jis ne tik puoš Jo­niš­kio mies­tą, bet ir bus jo­niš­kie­čių mė­gia­ma, lan­ko­ma vie­ta. Par­kas – tai me­no ir gam­tos kū­ri­nys. Ja­me ma­to­me tai, ką ga­li žmo­gaus pro­tas, kai ap­gal­vo­tai, ori­gi­na­liai su­jun­gia­mas moks­las, kū­ry­ba ir gam­tos gro­žis.